Apie Koreja

Sitas tekstas parasytas zurnalui Valstybe. Nuotrauka - Aleksandro Karushevo.


VERŽLIOJI KORĖJA IR RYTŲ RYTO RAMYBĖ

Besikeičianti Korėja, veržlioji Korėja, kibirkščiuojanti Korėja ir Rytų ryto ramybė - tai dažniausiai naudojami reklaminiai šūkiai, kuriais Pietų Korėja pristato save pasauliui. Skamba prieštaringai? Kaip ir populiariausias turistinis maršrutas – nuo apsilankymo demilitarizuotoje zonoje, skiriančioje Pietų ir Šiaurės Korėjas iki viešnagės budistų vienuolyne.
Pietų Korėja tarp turistų nėra labai populiari - šalis nesiūlo pigių pramogų, nesigiria tropiniu klimatu, daugybė karų sunaikino beveik visą architektūrinį paveldą. Šią šalį renkasi tie, kurie keliaudami trokšta ne tik pamatyti, bet ir suprasti. Tikrai nėra lengva pažinti šalį, kurioje slypi tokie subtilūs kontrastai, bet pabandyti verta. Ypatingai dabar, kai patys galvojame, kaip prisistatyti Lietuvą užsienyje, Pietų Korėja gali būti gera mokytoja.

Pietų korėjiečiai savo šalį lygina su sala. Nors sausumoje ir ribojasi su Šiaurės Korėja, abi šalys yra atskirtos viena nuo kitos bene labiausiai pasaulyje saugoma siena. Nuo 1948 m. metų, padalijus Korėją į Šiaurės ir Pietų, šiose šalyse vyko visiškai priešingi procesai, kurių eigą tragiškai pažymėjo Korėjo karas. Pietų Korėja pasuko vakarietišku keliu ir tapo pavyzdžiu Azijos šalims ekonomikos, mokslo ir demokratijos srityse. Tuo tarpu Šiaurės Korėja negali būti pavyzdžiu niekam – su beatodairišku uolumu kurtas komunizmas privedė šalį prie diktatūros ir bado, o pasaulio šantažavimas grasinimais panaudoti branduolinį ir bakteriologinį ginklus, pamažu atstūmė visus draugus. Nors niekam nebekyla abejonių, kad Šiaurės eksperimentas nepavyko ir šis režimas neturi jokių perspektyvų - susijungimo planai labai migloti. Jau seniai apskaičiuotos išlaidos, sudarytos sąmatos, įkurtos institucijos, tačiau paprasti žmonės nenoriai kalba apie galimą susijungimą. Baugina net tik milžiniškas ekonominis skirtumas, bet ir moralinė pusė – korėjiečiams pirmiausia reikia susitaikyti vieniems su kitais, o Korėjos karo žaizdos gyja sunkiai. 2003 m. pompastiškai atidarytos atkurtos geležinkelio linijos kol kas skirtos tik kroviniams. Nuvykti į Šiaurės Korėją galima per Kiniją, tačiau prieš tai reikėtų atsakyti sau į klausimus – ar tikrai norisi patirti pažeminimą, kai atimamas pasas, telefonas, kompiuteris ir keliautojai gali keliauti tik lydimi gido? Ar apsilankymas šioje šalyje tikrai padės pažinti režimą?
Iš Pietų Korėjos sostinės Seulo yra organizuojamos pusės dienos ar dienos ekskursijos, kurių metu galima pabuvoti demilitarizuotoje zonoje, pajusti šaltojo karo dvelksmą ir net pašaudyti šaudykloje.

Veržlioji Korėja. Šis reklaminis šūkis tiksliausiai nusako Korėjos pasiekimus versle ir moksle, apibūdina žmonių charakterį ir padeda jiems atrasti savąją tapatybę.
Regis, kiekvienas korėjietis dieną pradeda klausimu sau – ką galėčiau šiandien nuveikti tokio, kas pakeistų mano ir kitų gyvenimą į gera? Vieną tokį rytą gimė idėja, jog skalbimo mašina išsijungdama galėtų pranešti apie tai Mocarto serenada. Kitas korėjietis, galvojęs, kaip pagerinti vietos autobusų paslaugas, sugalvojo įrenginį, grąžą keleiviams atiduodantį automatiškai. Keliaujant po Korėją labai smagu susidurti su tokiais išradimai. Įsisėdęs į metro netikėtai supranti, jog sėdynė šyla nuo tavo paties kūno temperatūros, o pamiršęs miesto metro planą, randi jį savo mobiliajame telefone. Apsilankymas muziejuje nustebins ir tuos, kurie paprastai muziejuose nuobodžiauja. Čia pasijusite lyg modernaus meno galerijoje ar šiuolaikinių technologijų bandymuose. Korėjiečiai nelabai žino, kaip priimti komplimentus, jiems labiau patinka girdėti tai, ką jie dar galėtų patobulinti. Ne veltui vienas žiūrimiausių TV šou yra laida, kurioje Korėjoje gyvenantys užsieniečiai dalijasi savo įspūdžiais ir taip padeda vietos gyventojams pažvelgti į save iš šalies. Pietų korėjiečiai gali didžiuotis tokiomis kompanijomis kaip Samsung, LG, Hunday, tačiau jie mieliau kalba apie tai, ko dar neturi. Būtent todėl jie ir keičiasi, tobulėja. Tiesa, reiklūs jie yra ne tik savo darbo rezultatams, bet ir savo moralinėms nuostatoms. Ištikimybė, pasitikėjimas, pagarba vyresniems, dora yra tos vertybės, kurių korėjiečiai siekia tokiu pat uolumu kaip ir aukščiausios kokybės darbe. Todėl keliaudama jaučiausi saugi ir nebijojau jokios apgaulės, dažnai atidarydavau piniginę ir leisdavau žmogui pasiimti tiek pinigų, kiek reikia.

Rytų ryto ramybė. Ramybės ir išminties daugelis ieško budistų vienuolyne. Tiesa, budizmas jau senokai nėra dominuojanti Korėjos religija, vis daugiau korėjiečių renkasi krikščioniškas konfesijas, o dažnas korėjietis prisipažįsta nesąs religingas. Tačiau budistų vienuolynai saugo tradiciją, yra remiami valstybės ir atviri lankytojams. Keliautojams siūloma vienos ar dviejų dienų programa ir galimybė pažinti budistų vienuolių kasdienybę. Rytas vienuoliams prasideda tikrai anksti - trečią valandą nakties, vienuolyno svečiai irgi turi taikytis prie šios darbotvarkės. Kaip ir papročio suvalgius maistą karštu vandeniu praplauti dubenėlį ir išgerti maisto likučius. Kai kurie vienuolynai pakvies sudalyvauti arbatos ceremonijoje, pamokys lotosų žiedų darymo meno ar supažindins su tradiciniu kovos menu. Aš apsistojau vienuolyne, nesiūlančiame jokios turistinės programos ir anglų kalbos vertimo paslaugų, bet ta patirtis buvo tikrai ne mažiau vertinga. Apsilankymas budistų šventyklose beveik visada reiškia ir nuostabios Korėjos gamtos pažinimą, nes vienuoliai rinkosi vietas, kuriose gamta irgi prisidėtų prie ramybės ir išminties paieškų. Daugiau nei 70 proc. Korėjos teritorijos sudaro kalnai; tiesa, jie nėra aukšti (aukščiausias Hallasan kalnas yra 1950 m. virš jūros lygio), bet atveria akims nuostabius tolius.
Dar viena jungtis tarp energijos ir ramybės, kalbanti apie kontrastus ir meną juos suderinti – tai Taekvondo, tradicinis Korėjos kovos menas. Šis vienas efektyviausių savigynos kovos menų moko nugalėti savo agresiją, kontroliuoti blogio ir gėrio jėgas, patirti harmoniją su savimi ir aplinka. Kovos tikslas čia – ne nugalėti priešininką, o išbandyti savo jėgas - tiek fizines, tiek protines ir dvasines. Išmokę pasitikėti savimi, Taekvondo mokiniai sužino, jog pranašumo jausmas yra apgaulingas ir kovoje nepadeda. Dar vienas daug sakantis ir korėjiečių filosofiją iliustruojantis faktas – patyrusi per 500 karų, Korėja daugiausiai gynėsi pati arba kovojo tarpusavyje, retas karų kėlė grėsmę kaimynams.

Korėjos banga. Nežabota energija, kartais priartėjanti prie agresijos, ir ramybė – šie kraštutinumai atsispindi ir tradiciniuose Korėjos menuose: šokiuose ir muzikoje. Jeigu tik pasitaikys proga, nepraleiskite Samulnori pasirodymo. Keturių perkusijos instrumentų ansamblis, lydimas šokio ir senų ritualų, leis pasijausti lyg šamanų apeigose. Salmunori muzika imituoja gamtos stichijas, kiekvienas instrumentas perteikia lietų, žaibą, griaustinį ir debesis bei simbolizuoja žmogų, žvaigždes, saulę, mėnulį, taip pat laiko matavimą sezonais, metais, dienomis ir mėnesiais. Samulnori menininkus švenčių metu dažnai galima išvysti gatvėse, o jeigu nuspręstumėte apsilankyti koncerte, būsite maloniai nustebinti aptarnavimo kultūra ir atlikėjų profesionalumu.
Šiuolaikiniai Korėjos meno kūrėjai irgi sužavėjo pasaulį savo subtilia saviraiška. Vadinama Korėjos banga arba mada prasidėjo su Korėjos kino atgimimu. Korėjos banga pirmiausia vadinta korėjietiškų prekių paklausa Azijos rinkose, bet ilgainiui šis apibūdinimas buvo susietas su domėjimusi Korėjos kultūra. Korėjos serialai, filmai, TV ir muzikos šou pirmiausia paplito kaimyninėje Azijoje, tačiau Korėjos autorinis kinas sugebėjo sudominti ir europiečius. 2003 m. Kim Ki - duko filmas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema, pavasaris” sužavėjo Lokarno festivalio svečius, o kai 2004 m. Park Chan- wooko filmas “Senis” laimėjo pagrindinį Kanų festivalio prizą, tapo aišku, jog tai ne atsitiktinumas, o naujos kino imperijos gimimas. Banga jau atslūgo, Korėjos kinas tapo įprastu reiškiniu ir Lietuvos kino teatruose, o Korėjos turizmo tarnybos iki šiol sumaniai išnaudoja bangos įvaizdį savireklamai. Netgi Seulo oro uoste turėsite progą susipažinti su Korėjos bangos fenomenu specialiame stende, o turizmo centrai pasiūlys ir specialius maršrutus po filmavimo aikšteles.

Kulinarinė Korėja. Gurmanai Korėjoje irgi nenuobodžiaus. Korėjos virtuvė, seniau įtakota klimato sąlygų ir kaimynų tradicijų, išsaugojo unikalius bruožus. Tradicinius pietus sudaro ryžiai, sriuba, pagrindinis patiekalas ir bent keli pagardai, kurie ir suteikia ypatingo džiaugsmo ir skrandžiui ir akiai. Būtinas bet kurio valgio priedas vadinamas kimchi. Tai specialiai fermentuotuos įvairios daržovės, o populiariausias – kiniškasis kopūstas. Korėjiečiai suvalgo daugiausiai žuvies pasaulyje ir didžiuojasi savo sugebėjimu ją paruošti. Vienas populiariausiu paruošimo būdų – tiesiog supjaustyti ir pateikti padažą. Jeigu sašimis (žalia žuvis) jums ne prie širdies, galite rinktis iš gausybės mėsos, ryžių, makaronų patiekalų. Yra dar vienas Korėjo virtuvės fenomenas, apie kurį turizmo tarnybos dažniau nutyli. Mat šunienos valgymas susilaukia daug kritikos iš gyvūnų mylėtojų. Pietų korėjiečiai nevalgo žmogaus draugų iš vargo, priešingai – tikima, jog ši mėsa yra ypatingai maistinga ir teikianti energijos, patiekalus iš šunienos ruošia specialūs restoranai. Pikti liežuviai kalba, jog tam kad mėsa įgautų ypatingą skonį ir struktūra, šunys yra kankinami. Žinoma, apie tai korėjiečiai yra linkę nutylėti. Ir mieliau didžiuojasi tuo, jog atrado jūržolę, naudojamą sušiui, sriuboms ir daugybei kitų patiekalų visame pasaulyje, o taip pat savo arbatomis. Tiek arbatos rūšių įvairove, tiek jos pateikimo kultūra verta pasidomėti plačiau, o čia jums irgi padės gausybė įvairių turistams siūlomų programų. Galite aplankyti netgi kimchi muziejų ir sudalyvauti kulinarijos pamokose. Išmoksite ne tik kulinarijos paslapčių, bet ir savo kultūros pristatymo meno.

Pietų Korėja tikrai nėra tradicinio turizmo šalis, neužtenka šią šalį aplankyti - su ja reikia pabandyti susidraugauti. O draugystė su Korėja padarys jus geresnius – paskatins keistis ir keisti pasaulį, siekti ramybės savyje ir taikos su aplinka. Juk Pietų Korėjos vėliava simbolizuoja Ing ir Jang filosofiją - harmoniją tarp aktyvios ir priimančios energijų, taiką su pagrindiniais elementais – oru, žeme, ugnimi ir vandeniu. Labai norėtųsi palinkėti, jog Korėjai pavyks pasiekti taikos ir harmonijos ir su savo tauta.

Biudžetas. Bilietas iš Lietuvos į abi puses kainuos apie 3000 Lt. Korėja nėra populiari tarp Europos pigių skrydžių kompanijų, tačiau jeigu nuvykite į Aziją, ten rasite daug daugiau galimybių pigiau pasiekti šią šalį. Nakvynės ir maisto kainos primins turtingesnes Vakarų Europos šalis.
Sezonas. Korėjoje yra keturi metų laikai, sutampantys su lietuviškais. Kadangi Pietų Korėja yra pusiasalis, oro temperatūra pietinėje ir šiaurinėje dalyse gali skirtis gana smarkiai. Gražiausias metas lankytis - ankstyvas pavasaris ir ruduo. Rugpjūtis gali būti labai karštas ir drėgnas.
Telefonija ir internetas. Pietų Korėja naudoja ne GSM, o CDMA sistemą, todėl nepakaks įsigyti naują kortelę. Reiks įsigyti arba išsinuomoti telefono aparatą (tą galima padaryti jau oro uoste) arba ieškotis viešojo telefono. Internetas prieinamas tiek specialiose kavinėse, tiek bevieliu ryšiu.
Viza ir skiepai. Vykstant į Pietų Korėją Lietuvos Respublikos piliečiams vizos nereikia. Nėra ir rekomenduojamų skiepų.
Šventės. Tradicinės Korėjos šventės apskaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių. 2008 metais Seollal arba Naujieji metai buvo švenčiami vasario 7 d., Budos gimtadienis - gegužės 11 d., o Chuseok arba derliaus šventė – rugsėjo 14 d.
Pabandykite. Apsilankymas Pietų Korėjoje bus įdomesnis, jeigu patirsite korėjietiškos pirties kultūrą. Pirtis čia veikia kiaurą parą, joje įprasta skirti ir dalykinius susitikimus, ir nakvoti.

Is Korejos

Tai kur as ten baigiau.Sekmadieni skias praleidau kaip tikra krikscione - ilsejausi, rasiau jumi laiskus. Isejau biski i miesta susio suvalgyti ir atsitrenkiau i Aureliju su draugeliais - stai tau ir daugiamilijoninins miestas. Tai pasibudziojom kartu. Pirmadieni patraukiau i pietus - pirmiausia i Andong , ten apziurejau Hahoe kaima, o nakciai nusprendziau nuvaziuoti i tokia meninyku kolonija Jirye . Labai gerai nusprendziau, nes ten labai grazi gamta, 350 metu senumo namai, kuriuose seimininkas poetas apgyvendina svecius ir puikus maistas. susipazinau su viena seima is Busano ir jiem mane pakviete ant svenciu i svecius. Cia greitai isprendziau dilema ar vykti i numatyta programa Budistu vienuolyne ar priimti kvietima. Kaip gera kartais keliauti vienai ir nereikia su niekuo tartis! Aisku as priemiau kvietima (juo labiau akd budistai kinu nauju metu nesvencia, nebent del turistu). Bet Dievas yra, ir kita diena kai nuvaziuoju i viena zymiausiu Korejos sventyklu Haeinsa temple, suzinau, kad galiu pasilitki nakciai. Na, neturejau as turistines programos, niekas man graziai angliska kalba nepapaskojo apie Korejos budizma, neismokau is popieriaus gaminti lotoso ziedu, nebuvo del manes arbatos gerimo ceremonijos. Buvau viena uzsieniete, ir niekas nesusikalba angliskai. Is tiesu ir tenorejau patirti iprasta vienuolyno rutina, o ji tokia - 3 ryto kelimasis, 03:30 - ryto ritualas, 06:10 pusryciai, 10 vel ritualas, 11:15 pietus, 17:10 vakariene, 18:00 vakaro ritualas, 21- gesinamos sviesos, miegas. Dar idomus yra valgymo budas - suvalgius maista reikia i dubeneli ipilti vandes, praplauti ir isgerti.
Turejau maloniausia kulturini patyrima geriant arbata su moeterimis (net nezinau ar jos vienuoles, gal lankesi is kito vienuolyno sveciuose, gal kandidates), kurios mokino mane teisngai nusilenkti Budai. Mano pastangos buvo ivertintos ir moteriskes islydejo mane su dovanomis ir ilgais linkejimais (tiesa, ju nesupratau), o vaikinukai is Busano, nuveze iki kitos stoteles.
Kitas sustojimas - Gyongju. Cia ju vadinams miestas - muziejus, visokiu mauzolieju ir sventyklu is Silos dinastijos laiku vieta. Idomu, kad jie irgi turi pilkapius, ar kazka panasaus. Cia praleidau viena diena, pernakvojau kazkokioje skyleje ir isvazaivau i Busana. Cia mane jau pastiko mineta seima (vyras verslininkas, akupunkturos specialistas, labai graziai praziles, zmona chemijos mokytoja, dukra viena 24 metu (pagal mus 22) ik kita 14 (atitinkamai - 12)). Tai man labai pasiseke pabuti su jais, nes Kinu naujieji metai, cia vadinamas Seollal yra labai seimos svente, kaip Kucios ir Velines kartu. Isvakarese, vasario 6 d. susirenka visa seima, o pirma nauju metu diena atliekama velioniu paagerbimo ceremonija. Tai nuvykome pas to vyro brolio seima (jis mire pries kelius metus) tai ceremonijai. Po to vaziavome namo, i zuvies turgu ir ejome su vyriausiaja kavos. Tevams buvo labai svarbu kad ju dukros pasinaudotu galimybe pabendrauti angliskai, tai tu vyresniaja problemu nebuvo - jinai keliavus po Europa nemazai, normaliai susikalba, tai greitai aptareme bent kelias temas - nekaltybes issaugojimo iki vestuviu KOrejoje issukius ir perspektyvas bei sudareme veiksmu plana jos draugei, kuria paliko keule amerikietis. o su jaunesniaja tai buvo sunku - jau tik skudurai, bernai ir kompiuteriniai zaidimai. tai paprasiau kad viena zaidima ismokytu, bent tokia nauda. Visai apsidziaugiau kad reikejo isvaziuoti, nes nezinau ka buciau su ta paaugle ir su jos elgesio probelemomis dariusi. Vyresenle studijuoja Seule, tai isvaziavome abidvi ir nakvosiu dabar pas ja. Siandie jai pasimatymas tai reiks aptarti visus reikaliukus kai grys, rytojs man pasimatymas tai vel reiks aptarti reikaliukus, gal net koki kluba surinkti.
tiesa, as ten rasiau kad vaikstau i turgus - tai man siaip turgus patinka, nieko as ten neperku. ir lauktuviu nelaukit - viskas cia brangu, o suvenyru nevezu. Tai bus lauktuvems arbata, soju, juros zole, na dar kazkas sunaudojama greitai.

Skaiciai, faktai ir pletkai is Seoulo.II dalis: Paneigimas

Pradejau rasyti ta samones, pasamones, nesamones srauta is Seulo ir susiparinau. Nepaisant to kad jau taisiau ta irasa gal 10 kartu, siandien vel kai kas atrodo visaip kitaip.
Pvz. del tu DVD kambariu. Saulius (mano Soulmate is Seulo, kuri netycia Kilimandzaras pavadino Saulium) aiskina kad jo ten sekso nebuna ir buti negali. Man atrodo jam jau nepatinka mano draugyste su prancuzu Aurelijums, kuri gyvemna Seule ir pasakoja visokius Koreja kompromituojancius dalykelius. Zinoma, del objektyvumo as buvau tame DVD, bet nesvarbu su kuo buvau ir ka veikiau, to negalim pavadinti tipisku korejietisku elgesiu, nes as ne korejiete, ar ne?
Arba del tu suniu ir kiskiu - Saulius sako, kad visiskas smeiztas yra kad sunys kankinami, nors cia infomacija gali gauti Wikipedijoje. O kiskucius jie valgo. Prisiminiau pati kad kiskuciu valgymu baisejusis mergina buvo is Malaizijos, ne is Korejos. Sako, valgytu ir kates, bet labai jos neskanios.
Taigi esu sutrikusi, pasimetusi ir nezinau kaip cia dabar elgtis. Gal reiktu rasyti tik faktus, pvz taip:
Treciadienis. Baigesi konferencija baigesi ir parkes del laiko skitumo. Paskutine diena- eksursijos ir ispudingas apsilankymas teatre (reiktu skirti kokius 3 puslapius)
Ketvirtadienis. persikeliau i sveciu namus . Labai faini namai puoselejantys tradicini gyvenimo buda, reiktu parasyti apie seimininka, jo suni, ir visada atidarytas namu duris. Turgus, kinas, dvasingas isgerimas su Kilimandzaru.
Penktadienis. Kiti turistiniai objektai ir turgus, apsilankymas pas ateities pranasautoja, ejimas i pirti ir nakvojimas joje (reiktu aprasyti pirti atskirai). Kazkas uzmyne ant mano akiniu ir Saulius turi toliau vedzioti mane po miesta uz rankos. jam baisiau nei man.
Sestadienis. Pasiimu kitus akinius, einam i Universtiteta, apsilankom kokiam tai gydytojo kabinete, kur gaunam visokias akupunkturines proceduras vaziuojam i koki tai dangoraizi paziureti grazaus vaizdo, plaukiam upe, ainam i universtiteto rajona, populiaru tarp visokios bohemos isgerti ir pasokti (atsikirai apie kluba reiktu parasyti). Atskirai reiktu dar parsyti apie maista nes jis auzima apie kokias 4 valandas per diena ir yra labai svarbi ispudziu dalis.
Toks agento Kuperio stilius butu labai objektyvus, bet tada dar reiktu pateikti pokalbiu yrasus ir vaizdine medziaga. Net nezinau, gal reiktu gristi namo ir graziai viska susisteminti ir patikrinti faktus. Bet uz toki rasineli prasysiu pinigu, o cia gi blogas, cia gal tegu buna nesamones srautas. Tik nesakykite kad neispejau, jog nereikia cia ieksoti pacios tikriausios informacijos.

Skaiciai, faktai ir pletkai is Seoulo

Laikas - 7 valandu skirtumas i prieki. Reikia laiko adaptuotis, man - 3 dienu.
Kazkodel visi galvoja kad cia silta. Nefiga - cia normalus 4 sezonai (zr. Kim ki duko filma), dabar yra ziema, kuri del globalaus atsilimo irgi nenormaliai silta - apie minus 3 kokie dabar.
Korejeiciai naudoja ne GSM sistema, todel neutenka isideti kortele, reiki kito telefono. man labai pasiseke, kad mano seulietis draugas paskolino savo laisva telefona su saskaita taigi galiu laisvai bendrauti. turiu jau 7 kontaktus, ir plepu sau, derinu visokiu reikalus. siaip labai geras jausmas, juk jeigu tureciau lietuviska telefona tai tikrai niekam neskambinciau, nes brangu nezmoniskai. o dabar galejau laisvai susisiekti ir su Zilvinu Kilimadzaru, kuris kaip tik buvo komandiruoteje Seule ir labai dvasingai pasivaisinti romu amerikieciu bazes rajone.
Dar galiu kalusytis radijo, ziuret televizoriu, nu geris.
Gerimas - labai blogai yra paciam piltis, dar labai labai blogai yra kada tau zmogus ipila, o tu rankomis nelieti stikliuko/taures. cia baisus izeidimas, galintis uzbaigti grazu isgerima. jeigu geriama prie vyresniu zmoniu, geriama nuo ju nusisukus. idomiai atrodo.
Mandagumas. Man patinka kad korejieciai nelenda i akis. Uzkalbina, bet neina toliau, jeigu uzkalbintasis netesia pokalbio. Panasiai kaip flirtuoja merginos - duoda zenkla kad vaikinas patiko, o paskui lai jis stengiasi arba ne. Dabar suprantu kaip sunku gyventi yra vyrams.
Korejieciai prideda prie savo amziaus 2 metus - vieni metai del to kad skaicuojamas ir vaiko buvomas isciose. taigi visi gimsta jau 1 metu.o kiti metai prisideda per Kinu naujus metus. taigi zmogus gimes 1976 metais yra cia 33 metu.
Seksas Seule yra toleruojamas labiau nei kaimuose, bet irgi gana sudetingas reikalas. zmones gyvena labai mazuose butuose, o jaunimas dar ir su konservatyviais tevais. taigi tam reikalui (aisku ne tik tam) yra tokios DVD sales, kuriose galima ziureti issinuomota filma, taip pat visokie moteliai 1-2-3 valandom. dar yra tokios hip hopo diskotekos labai juokingos, kur jaunimas soka labai susiglaude, ir visaip kaip vienas kita glosto, taip ir vadinasi glostyk - glostyk (pamirsau korejietiska pavadinima, kazkaip sabu - sabu, parasysiu veliau)
Maistas tai cia kuo ivairiausias, bet korejieciai yra daugiausia pasaulyje suvalgantys zuvies, ir valgo daznai ja zalia. turguje galima issirintki zuvi arba astunkoji koki, ja cia pat supjaustys ir is kart valgai. zalia. arba galima valgyti suni, cia del potencijos ir siaip sveikatos. tam reikalui suo pries papjaunant musamas, kad mesoje atsirastu daug andrenalino, kuris ir turi suteikti jegu.
Beje, jiems yra labai labai labai baisu kad mes valgom kiskucius (triusiukus).
Taigi atsakau, kad akis uz aki.
Kim ki dukas nera pranasas savo saly, be to yra pagarsejas kaip priekabiautojas prie studenciu.
Siluma. Labai faina yra sildomos grindys, nes daznai sedima ir net miegama ant grindu. dar yra sildomos kedes, net ir metro, kurias susildai savo uzpakaliu. tiesa, jausmas keistokas, kai jauti kad s ... dega. na maloniai svyla.
Dar labai puikiai yra isvystytas transportas. taksi yra puikus ir nebrangus, 10 min 4 ryto kainuos apie 20 lt, kas yra pigiau nei kokteilis bare amerikieciu kareiviams. Nors siaip kaino tai kandziojasi:/ kava - apie 3 dolerius, susis nuo dolerio iki 5 ir daugiau. viesbuciai - mazdaug nuo 30 doleriu uz vienute. bet cia Seaulas, sostine.

Nuotraukoje - dabar jau sudege Namdaemuno vartai.

Savanoriska veikla ir geresnis pasaulis

Cia biski i kelioniu tema rasinelis


SAVANORIŠKAS DARBAS, SAVANORIŠKA VEIKLA AR SOCIALINIS TURIZMAS?

Prieš kurį laiką vienas pažįstamas paprašė manęs pakonsultuoti apie savanorišką darbą besivystančiose šalyse (kadangi šis apibūdinimas vadinamas politiškai nekorektišku, toliau vartosiu labiau akademinį „Globalių pietų“ (angl. Global South) terminą). Žmogus, nemažai pasiekęs savo srityje ir pradėjęs nuobodžiauti, norėjo truputį prasiblaškyti. Paprastasis turizmas jau tapęs nuobodžiu ir nemadingu, o štai savanorystė pasirodė tinkamas variantas. Europa jau seniai pažinta, todėl savanoriškai tarnybai geriausia būtų išvažiuoti į tolimą, egzotišką ir skurdžią šalį, dirbti paprastą darbą ir taip prisidėti prie taikos pasaulyje užtikrinimo. Pažįstamas žinojo, kad turiu darbo tarptautinių savanoriškos veiklos organizacijų tinkle patirties, programoje Europos Savanorių tarnyba, taip pat buvau dirbusi savanoriškos veiklos organizacijoje Indijoje. Taigi pradėjome konsultaciją. Tiesa sakant, tokių pokalbių ir konsultacijų buvo ne viena ir ne dvi, todėl pagalvojau, kad būtų gerai pasidalinti kai kuriomis mintimis. Iš tiesų, norėčiau, kad žmonės, kurie turi gražių norų, prieš apsispręsdami gerai įvertintų keletą dalykų.

Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas. Dažnai galvojame, kad savanoriška veikla yra vertinga pati savaime, ji neginčytinai neša gėrį, padeda žmonėms suprasti vieni kitus ir taikiai sugyventi. Bet ar pagalvojate, jog daugybė konfliktų ir karų kyla būtent iš žmonių noro padaryti pasaulį geresnį. Girdėjote ir tokį posakį: „Idėja gera, bet priemonės blogos“? Didžiųjų pasaulinių konfliktų atveju, gerų ketinimų ir blogų priemonių kaina yra labai didelė, tačiau ir vieno savanorio geri norai kartais gali atnešti visai ne tų rezultatų, kokių tikėtasi.
Štai labai paprastas pavyzdys, kaip labai geras ir gražus noras savanoriškai padirbėti vaikų namuose mažame kaimelyje kur nors „Globaliuose pietuose“ gali būti pražūtingas vietiniams gyventojams. Sakykim, į prieglaudą atvažiuoja penki savanoriai, kurie ne tik dirba nemokamai, bet dar ir patys susimoka už maistą, nakvynę, atveža dovanėlių. Taigi 3 vietiniai darbuotojai bus atleisti iš darbo, jų šeimos liks be pajamų, o dalindami atsivežtas dovanėles savanoriai taip atims pelną iš vietos gamintojų ir pratins vaikus prie išmaldos. Labai dažnai jauni profesionalai sako, jog nori dirbti kuo paprastesnį darbą ir matyti rezultatą (matyt, tai turėtų tapti atgaiva nuo darbo didelėse korporacijose ar valstybinėse institucijose) – tarkim, pastatyti užtvanką vietos gyventojams Nepale arba namelį nuo cunamio nukentėjusiam žvejui Tailande. Savanorystė kartais gali reikšti ir darbo jėgos pakeitimą – vietoj to, kad tas darbas būtų atliekamas vietinių gyventojų (o darbo jėgos „Globalių pietų“ šalyse tikrai netrūksta) ir taip būtų taip ugdomi jų darbiniai įgūdžiai bei sudaromos sąlygos bent menkoms pajamoms gauti, savanoris tepatenkina savo altruistinius poreikius. Gerai, jeigu nepadaroma dar didesnių klaidų. P. Sainath knygoje „Everybody loves a good drought“ aprašo atvejus, kai vystymo organizacijų veikla tiesiog išnaikindavo ir taip neturtingas bendruomenes. Pavyzdžių pateikia ir pagrindinės vystymo darbus stebinčios organizacijos.
Dar populiaru yra manyti, kad jeigu darbas ir nebus labai vertingas, tai vis tiek įvyks tarpkultūrinis susidūrimas, kurio metu abi pusės laimi. Tarkim, kelionių gidas „Lonely planet“ sako, kad keliaujant keičiamasi informacija, ir tuo prisidedama prie taikos pasaulyje išsaugojimo. Sakykim, keliautojai gali pranešti kitiems žmonėms apie tai, kas iš tiesų vyksta Mianmaryje. Bet laimi dažniausiai svečias - jis išsiveža žinias ir įspūdžius. Ką laimi vietos gyventojas? Pinigus. Bet jie papildo ne tik vietos gidų ir smuklių šeimininkų, bet ir juos skriaudžiančios valstybės aparato biudžetą. Savanoriai nemėgsta būti vadinami keliautojais, jie juk dirba dėl taikos pasaulyje, o ne siekia prisidėti prie turizmo rinkos plėtros. Tačiau dėl tokio savanorystės įvaizdžio jais pasinaudojama, siekiant ir politinių tikslų. Jeigu jūs esate savanoris Mianmryje, galite net nežinosite, jog chunta pasinaudos jumis, kaip savo atvirumo užsieniečiams įrodymu, ar net parodys jus kaip pavyzdį užsieniečio, pritariančio valstybės politikai. Nepale man siūlė prisidėti prie maoistų streiko, atvirai sakydami, kad jeigu minioje bus baltųjų, armija tikrai nešaudys. Tikrais faktais paremtas filmas „Paskutinis Škotijos karalius“ (rež. K. McDonald, 2006) parodo, kaip toli gali nueiti tokios manipuliacijos.
Dar grįžkime prie tarpkultūrinio susidūrimo. Tiesa, tai turėtų būti tarpkultūrinis mokymasis. Turiu ir čia gražių pavyzdžių, kai toks mokymasis baigdavosi tuo, jog bendruomenė visam laikui atsisakydavo savanorių. Mažas kaimelis pietų Indijos džiunglėse kraupo nuo vakariečių aprangos stiliaus, elgesio su vyresniaisiais, alkoholio vartojimo ir nusprendė, kad bus geriausia, jeigu savanorių nebus. Tiesa, savanoriai nusprendė, kad tai yra jų asmeninės erdvės pažeidimas ir žmogaus teisų varžymas. Ir dar – gerų norų nepaisymas, prilygstantis kone šventvagystei. Ar tokiam konflikte gali laimėti abi pusės?
Viena įtakingiausių savanorius siunčiančių organizacijų VSO (Voluntary Service Overseas) perspėja, jog savanoriai pamažu tampa naujaisiais kolonizatoriais. Tai iš tiesų ir labai talpus, ir labai tikslus situacijos įvertinimas, keičiantis nepriekaištingą savanoriškos veiklos įvaizdį.
Kodėl taip atsitiko? Tiesiog ne visos organizacijos, veikiančios savanoriškos veiklos rinkoje, siūlo kokybišką produktą. Prie to prisidėjo ir patys savanoriai, kurių pagrindinė dalis - jauni vakariečiai, baigę mokyklą, kuriems savanorystė - nuotykis, jau privaloma tampanti eilutė CV, mados reikalas. Šie savanoriai moka pinigus ir, žinoma, ieško kuo pigesnių – tiek pinigais, tiek įsipareigojimais, galimybių. Lietuviai kol kas klausia – kodėl iš viso turiu mokėti?

Nemokamų pietų nebūna. Visiškai suprantama, kad žmonės galvoja, jog savanorystė yra tokia neįkainojama vertybė, kad apie pinigus kalbėti kaip ir negražu. Nes jeigu jau esu savanoris, dirbu be pinigų, bet kodėl turėčiau dar leisti savo pinigus? Ypatingai piktinasi žmonės, paskaičiavę, jog keliauti dažnai yra pigiau nei savanoriauti. Viskas teisinga, jeigu kalbame apie turtingas šalis, kurios gali sau leisti išlaikyti savanorius, kuriems savanoriai yra reikalingas tam, kad patvirtintų jų vertybes, sukurtų papildoma vertę. Bet pagalvokit – kokiu būdu vaikų prieglauda Mianmario kaime gali turėti apie tūkstantį eurų bilietui ir dar pinigų Jūsų maistui ir pragyvenimui? Jeigu jie neturi maisto savo vaikams, negali išlaikyti savo darbuotojų, kodėl jie turėtų parduoti savo žemę tam, kad priimtų keistuolį nuobodžiaujantį vakarietį, kuris dar nežinia, ar bus kuo naudingas? Taigi jeigu nori padėti tam kaimeliui, turi pats susimokėti ir už kelionę ir savo už pragyvenimą, o jeigu gali prisidėti prie vaikų prieglaudos išlaikymo - dar geriau.
Arba ieškoti organizacijos, kuri sumokėtų už pietus (pietūs šiuo atveju - įgyvendintas jūsų troškimas padėti ir pažinti). Jeigu esate profesionalas (ypatingai laukiami gydytojai, inžinieriai, IT ar verslo specialistai), Jums vis tiek reikės dalyvauti nemažuose konkursuose, pildyti galybę dokumentų ir dalyvauti atrankose. Arba turite atstovauti organizacijoms, nešančioms savo vertybes - religines, politines, kultūrines. Jeigu esate jaunas ir nepatyręs, irgi yra kelios programos, kuriomis galite pasinaudoti. Viena jų - Europos savanorių tarnyba – labiausiai akcentuoja mokymosi iš patirties aspektą savanorystėje ir nekelia jokių reikalavimų savanoriui. Kitais atvejais teks papildyti tarpininkaujančių organizacijų sąskaitas. Tokios organizacijos kaip SCI, YAP, YCYE tikrai daug nuveikė savanoriškos veiklos srityje ir pats principas nėra blogas, juk pinigai remia NVO sektorių. Dalyvio mokestis taip pat turi užtikrinti, kad savanoriška veikla bus tikrai reikalinga, ir savanoris neprisidės prie kokių blogų kėslų, bus tinkamai parengtas ir prižiūrimas. Ydingu dažnai tampa savanorio ir organizacijos santykis – į savanoris dažnai žiūrima kaip į klientą, todėl jo poreikiai tampa svarbesni nei organizacijos ar bendruomenės, kurioje jis dirba. Juk klientas visada teisus.
Savanoriškas darbas yra nepakeičiamas ir tampa vis svarbesniu, ypač kai kalbama apie krizines situacijas. Todėl ir siūlau atsakingą, profesionalią savanorystę (nebūtinai ji turi būti atliekama profesionalų) vadinti savotišku darbu. Savanoriška veikla tegu užsiima jauni žmonės, kuriems ši veikla visų pirma yra ugdymosi galimybė, mokymasis iš patirties, savęs pažinimas. Tokioje savanoriškoje veikloje svarbu, kad pačios organizacijos turėtų pakankamai kompetencijos. Taigi tokia veikla reikalauja investicijų, jeigu ne tiesiogiai iš savanorių, tai iš mokesčių mokėtojų. Minėta savanoriškos veiklos organizacija VSO suderina profesionalią veiklą ir ugdymą, siūlydama verslo bendrovėms įtraukti savanorišką veiklą į įmonių korporacinio pilietiškumo arba socialinės atsakomybės programas. Įmonės ne tik finansiškai remia savanorių veiklą, bet ir sudaro sąlygas darbuotojams dalyvauti tokioje veikloje ir kurti geresnį pasaulį. Taigi net dirbdamas versle, gali tuo pačiu metu būti ir savanoris. Šios transformacijos tik įrodo, kokia svarbi ir didelė yra tarptautinės savanoriškos veiklos rinka.

Ką rinktis - keliavimą su kuprine ar savanoriavimą? Mano pašnekovas dar neapsisprendė, ar tapti savanoriu, ar tiesiog pakeliauti po pasaulį. Dažnas vakarietis sprendžia panašų klausimą po vidurinės mokyklos ar universiteto ir tam skiria nuo pusės iki pusantrų metų. Dažniausiai girdžiu klausimą – o kas labiau apsimoka?
Jeigu važiuojame savarankiškai, be jokių organizacijų, tiek keliavimas, tiek savanorystė tai kainuos panašiai. Savanorystė gali kainuoti daug mažiau (jeigu remia koks fondas) arba daug daugiau (kada mokama organizacijoms už tarpininkavimą). Į ką dar turėtumėte atkreipti dėmesį? Jūsų laikas turi būti prasmingas, tad įsivardinkite, ką tikrai norėtumėte patirti, ko išmokti, ką norėtumėte/galėtumėte nuveikti.
Jeigu tiksliai nežinote - geriau keliaukite, taip tikrai prisidėsite prie skurdžių šeimų biudžeto (dar prieš tai perskaitykite bent keletą etiško keliavimo kodeksų), parsivešite gražių fotografijų, susirasite daug pažįstamų, patirsite įvairių pojūčių, pažinsite save ir savo keliones bendrus. Jeigu jums įdomu ne tik pažinti naują aplinką, o ir save patį toje aplinkoje – bandykite savanoriauti. Bandymas suderinti visus dalykus – taip vadinamas socialinis turizmas - gali tapti nemalonia patirtimi Jums ir tiems, kuriems norėjote padėti. O jeigu apsisprendėte - nesitikėkite dėkingumo, atpildo ar atsivertimo. Juk savanorystė apie tai?

Vietnamas "Valstybei"

Sitas tekstas buvo parasytas zurnalui "Valstybe". Cia dedu neredaguota varianta. Foto - Mariaus Ulozo.
O kodėl ne? Taip atsakau klausiantiems, kodėl būtent Vietnamas. Ši šalis turi visko po truputį ir porą unikalių dalykų. Nuvykti į Vietnamą privalo tie, kurie kolekcionuoja gamtos stebuklus, ir tie, kurie vadina save gurmanais, taip pat ieškantys naujų idėjų savo garderobui ar besidomintys karo istorija. Dar kelios priežastys – puikios sąlygos turizmui, draugiškos kainos ir geras oras visą žiemą. Vietnamas gali pasiūlyti prabangą ir ramybę ieškantiems netradicinės vietos medaus mėnesiui; kalnus, upes, jūrą ir džiungles tiems, kurie atostogauja aktyviai; taip pat muziejus, kultūros paminklus ir gyvą istoriją. Būsite žaibiškų pokyčių Azijoje liudininkai (Vietnamo ekonomikos augimas yra vienas sparčiausių Azijoje), bet kartu išsaugosite prisiminimus apie jaukią, svetingą ir išdidžią šalį.
Keliavimo būdai. Nuo 1986 m., Vietnamui pradėjus įgyvendti ekonomikos reformą ir atvėrus rinką užsienio kapitalui, gyvenimas čia tik gerėja. Bendras optimizmas atsispindi ir turizmo srityje - turistams siūlomas vis geresnis aptarnavimas ir įvairesnės paslaugos. Štai kad ir tokia paslauga – už maždaug 60 litų galite nusipirkti bilietą “atviro maršruto” autobuse ir pervažiuoti visą šalį nuo Hanojaus iki Ho Chi Minho’o - patys suplanuosite savo maršrutą ir laiką, o autobusas prisitaikys prie jūsų. Tiesa, be mažos kainos, daugiau privalumų tokia kelionė turės nedaug - kelionė vargins, o ir paties keliavimo metu, keliaudamas kartu su kitais turistais, vargiai gali pažinti šalį. Jeigu tokios sąlygos netenkina, rinkitės traukinį. Tai brangesnis keliavimo būdas, tačiau daug geresnis pažinti šaliai ir žmonėms – keliaujama su vietiniais, iš arčiau pažįstamas gyvenimo būdas, o ir išsimiegoti galima geriau. Traukinių aptarnavimas neblogas, galima rinktis net penkių žvaigždučių traukinį – maistas, jaukus kupė, kondicionieriai ir televizijos programos leis pasijusti kaip lėktuve. Keliauti lėktuvu irgi paprasta ir nebrangu – vietinių skrydžių kainos nuo 80 iki 250 Lt į vieną pusę. Mažiau patyrusiems ar taupantiems laiką keliautojams verta užsisakyti ekskursijas su pilnu aptarnavimu - visos kelionės metu jus lydės gidas, kuris rūpinsis viešbučiais, maitinimusi ir laisvalaikiu. Arba tiesiog nusipirkite spausdintą kelionių gidą, pavyzdžiui “Lonely planet” ar “Rough guide”. Pati skeptiškai žiuriu į keliavimą „pagal knygą“, tačiau tenka pripažinti kad jos pateikia daug vertingos infomacijos ir padeda susigaudyti kontekste. „Lonely planet“ netgi turi atskira gidą norintiems Indokinijos šalis įveikti motociklu. Motociklas yra ir pagrindinė vietos susisiekimo priemonė, iš pradžių jų eismas atrodo gana grėsmingai, tačiau keliauti xe om – taip vadinami motociklai- taksi yra ir patogu ir greita. Vidutinio dydžio atstumai mieste su xe om ( tariasi zay om, xe – motociklas, om - apkabinimas) kainuos apie 5 litus.
Komunizmo veidai. Dėl visų keliavimo būdų konsultuoja daugybė kelionių agentūrų, valdančių tikrai nemažai infomacijos. Kartą man toks patogumas pasirodė net įtartinas – pamečiau autobuso bilietą, tačiau autobuso vairuotojas, sužinojęs, kokiame viešbutį gyvenu, nuramino, kad bilieto nereikia, pinigus jie esą gavę. Pasijaučiau kaip turistė iš užsienio kokioje nors sovietinių respublikų, bet tas jausmas, prisipažinsiu, tikrai nebuvo toks jau nemalonus. Kelionėje svarbu jaustis saugiai, o saugumą Vietnamo socialistinė respublika jums užtikrina. Tiesa, keliaujant nelabai pajusi socialistinės šalies realybe, tačiau užtenka užsukti į mokyklą ar gamykla kur akį badys šūkiai, stendai ir dedės Ho biustai. Jeigu turėsite reikalų su Vietnamo institucijomis, aišku suprasite daugiau apie ideologiją, kuri mums pažystama iki skausmo. Prabudus nostalgijai galima apsilankyti ir Ho Chi Minh’p mauzoliejuje, įdomios bus vien lankymo instrukcijos. Tiesa, nors komunizmas yra oficialioji Vietnamo politika partijai mokestį moka tik 2 milijonai tikrųjų narių (iš 80 mln gyventojų). Šalies ekonomika jau senokai liberali, ir panašu kad šalis liberalės ir toliau.
Didžioji nosis. Nors Vietnamo turizmo tarnybos ir vertos pagyrimų, nepamirškite, kad tai - dar besivystanti Azija: prireiks šiek tiek laiko apsiprasti su dideliais kontrastais, skurdu, triukšmu ir judėjimu gatvėse, tropikų klimatu, kiek skirtingu higienos supratimu. Kartais gali pasijausti kaip Guliveris – pastatai ir baldai dažnai pritaikyti mažesniems žmonėms, ne veltui visus vakariečius vietnamiečiai vadina ”didžianosiais” (bignose). Iš daugybės pasiūlymų keliautojams Vietname paminėsiu tas vietas, kurias galite aplankyti dviejų savaičių atostogų metu ar keliaudami verslo reikalais.
Ha Long Bay ir meilės turgus Sapoje. Jeigu pradėjote savo kelione Hanojuje, jums būtinai reikia aplankyti Halong Bay (Halongo įlanka)– tai vieta, kuri anksčiau ar vėliau neabejotinai bus įtraukta į pasaulio gamtos stebuklų sąrašą. Čia irgi turite keletą pasirinkimų – keliauti prašmatniu laivu, nakvoti jame ir grožėtis žvaigždėtu dangumi; apsistoti salos viešbutyje ar grįžti į Hanojų tą pačią dieną. Halong įlanką kelionės draugai pasirinko savo medaus mėnesiui ir tikrai nepasigailėjo. Iš Hanojaus patogu nuvykti porai dienų į Sapą – miestelį kalnuose, šiaurės Vietname, prie pat Kinijos sienos. Galima palyginti Sapą su gyvomis Rumšiškėmis, tik daug didesnėmis ir be darbo valandų. Čia kelios šiaurės etninės mažumos gyvena kaimeliuose, o laikas sustojo bene viduramžių laikais. Tiesa, kai kuriais praėjusio amžiaus išradimais vietiniai naudojasi – nors namelyje gal ne visada būna elektra, o maistas gaminamas ant laužo, rankdarbius gaminančios šeimos galva duos jums vizitinę kortelę su savo el. pašto adresu. Nėra ko stebėtis – artimiausiame miestelyje kompiuteris pagaus bent keletą bevielio interneto ryšio signalų. Sunku pasakyti, ar civilizacijos patogumai atbaidytų turistus, svarbiausia, kad nuo seno skurdumu garsėjantis regionas atsigauna būtent jų dėka. Čia pagalvojau apie specialias keliones drabužių kūrėjams ir dizaineriams – Sapa garsi savo tautiniais rūbais ir aksesuarais. Regis, kiekviena gentis regis turi po savo prêt –a- porte kūrėjus, konkuruojančius tarpusavyje. Matyt, jų fantazija neiišseko viduramžiais, nes parduotuvėlese galima pamatyti rankines ar rūbus iš “naujos kolekcijos”. Dar Sapoje labai graži gamta ir puikūs maršturai kelių dienų trukmės žygiams pėsčiomis. Jeigu pavyks Sapoje praleisti šeštadienį, galėsite pasitikrinti šansus meilės turguje - genčių vyrai iš aplinkinių kaimelių atvyksta rinktis nuotakų.
Indokinijos architektūra, kulinariniai ritualai ir naujas garderobas. Jeigu norisi pamatyti kuo daugiau per trumpą laiką – keliaukite į Hue, senąją Imperijos sostinę. Čia turėsite progą išeiti trumpą Vietnamo istorijos ir architektūros kursą. Nežinia, ar tai požiūrio, ar pinigų problema, tačiau kultūros paminklai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus labai apleisti. Netgi Uždraustojo miesto, pagrindinio turistinio objekto žemėlapis pagamintas gavus Kanados ambasados paramą, tuo tarpu Ho Chi Minh’o muziejui dėmesio nepagailėta. Bet yrantys rūmai skleidžia ir ypatingą žavesį: jeigu aplink nėra daug turistų, galėsite pasijusti kaip Mauglis, atradęs lobius džiunglėse. Per kelias valandas iš Hue galima nuvykti į Hoi An, tokį ramų ir jaukų miestelį, kad tikrai norėsite praleisti čia bent keletą dienų. Jeigu Sapoje jus aplankė įkvėpimas, tai Hoi An atrasite daugybę vietos siuvėjų, kurie jūsų fantazijas pavers realybe. Jeigu abejojate šių siuvėjėlių profesionalumu, pasiimkite iš namų tuos rūbus, kuriuos mielai padaugintumėte, ir po kelių valandų atsiimkite visai neprastą jų kopiją (medžiagų pasirinkimas įspūdingas, labiausiai sužavės šilko įvairovė). Tiesa, prieš užsakydami sukneles pamergių pulkui ar kostiumus visiems biuro kolegoms, įsitikinkite, ar pasirinktas siuvėjas gerai pasiuvo paprasčiausio sukirpimo pižamą. Hoi An, kaip niekur kitur Vietname, galima pajusti ir pamatyti, kas yra Indokinija - mieste dominuoja kinų architektūra, o šalia – My Son, garsusis Hindu civilizacijos paminklas. Gražiai apie dviejų kultūrų įtaką pasakoja legenda apie Japonų tiltą - miestelio simbolį. Legenda pasakoja, jog kadaise gyveno drakonas, kurio galva buvusi Indijoje, o uodega – Kinijoje. Būten Hoi An buvęs pažeidžiamiausas jo slankstelis, per kurį pastatę tiltą japonai įveike drakoną. Vargšui drakonui tilte netgi astatyta šventykla. Beje, legendas vietnamiečiai pasakoja nepridėdami žodelio “neva”, o ir jums nepatarčiau abejoti įvykių tikrumu. Hoi An - tinkama vieta išragauti tai, ko dar nespėjote paragauti ir sudalyvauti kulinarijos pamokose. Turintiems išankstinių nuostatų dėl to, kas yra valgoma ir kas ne, Vietnamo virtuvė bus tikras iššūkis. Sakoma, kad vietnamiečiai valgo viską, kas vaikšto, plaukia, skraido ar rausiasi po žeme. Na, viską, kas juda. O tuos dalykus, kurie nejuda, galima užpilti ryžių degtine ir išgerti. Tačiau kiekvienas net ir labiausiai išlepinto skrandžio savininkas tikrai ras, ką pavalgyti, vegetarus irgi nustebins vaisių ir daržovių įvairovė. Gyvačių valgymo ritualas liko Hanojuje, bet Hoi An nustebins savo ypatingais patiekalais ir žuvų bei jūros gėrybių gausa.
Saigonas ir Angkor Vat. Jeigu jūsų kelionė prasidejo Ho Chi Minh’e (senas ir vis dar naudojamas pavadinimas – Saigonas), geriausia, ką galite nuveikti per trumpą laiką – keliauti Mekongo upės delta iki Kambodžos, aplankyti vieną iš naujai išrinktų pasaulio stebuklų Angkor Vat. Kambodžos vizą be vargo gausite pasienyje. Ho Chi Minh’as taip pat pasiūlys daug objektų, susijusių su Amerikos karu (taip vietnamiečiai vadina karą su Amerika). Jeigu išvargino karščiai Ho Chi Minh’o galima atsipūsti kalnų miestelyje Dalat, o jeigu norisi vandens sporto ar pramogų, užsukite į Nha Trang, Mui Ne pliažus, arba rinkitės Phu Quoc salą.

Nesvarbu, kur keliautumėte Vietname, - šypsokitės, ir jums bus atlyginta. Gal ir sumokėsite kokį kartą daugiau už menką suvenyrą, bet “neprarasite veido” (taip vadinami žmonės, praradę savitvardą, o jos jus prireiks). Ir neskubėkite prarasti šypsenos grįžę į Lietuvą, net jeigu lapkritis ir viskas vėl pabrango.

Kada vykti? Pagrindinis sezonas trunka nuo lapkričio iki kovo, dar populiari liepa ir rugpjūtis. Jeigu nesinori vaikščioti su turistų minia ir norėtumėte sutaupyti pinigų, bandykite keliauti mėnesį ar du prieš sezoną, bet tada pasitikrinkite orų prognozes. Verta pasidomėti nacionalinėmis šventėmis, kurios priklauso nuo mėnulio kalendoriaus.
Viza Lietuvos piliečiams išduodama Vietnamo ambasadoje Varšuvoje per vieną dieną. Dviejų savaičių turistinė viza kainuos 120 Lenkijos zlotų, o mėnesiui - 150. Užsisakant vizą per kelionių agentūras, ši suma padvigubės.
Kaip nuvykti? Vietnamo avialinijos tiesiogiai skraidina iš Frankfurto, Maskvos ir Paryžiaus, (priklausomai nuo sezono, kaina sieks iki 3000 Lt).
Biudžetas. Nuo 25 litų vienai dienai. Viešbutis su kondicionieriumi, karštu vandeniu kainuos 15 – 25 litus, 4 žvaigdučių ir daugiau – nuo 200 litų. Rezervuoti iš anksto nebūtina, nebent yra švenčių metas. Maistas kainuos nuo 3 litų už patiekalą.
Valiuta. Nacionalinė Vietnamo valiuta – dongas. 6000 dongų - 1 litas. Daugelyje vietų kur galima atsiskaityti doleriais.
Rekomenduojami skiepai: geltonasis drugys, hepatitas A, B, vidurių šiltinė; maliarija – tik keliaujant didesnės rizikos zonose (miestuose maliarija neaptinkama)
Internetas ir mobilus ryšys: daugelyje vietų – nemokamas bevielis ryšys; visur daug ir nebrangių Internet kavinių (1 val. – 1 litas). Vietname veikia Omnitel ir Tele 2 ryšys; Bitė deja, neįtraukė Vietnamo į savo žemėlapį.
Nuorodos: www.vietnamonline.com, www.vietnamadventures.com

BAKU

Vizitas Azarbaidzane, spalio 24 -28 d.d

Labai gaila, bet negaliu nieko gero pasakyti apie Baku. Miestas, kuriame kvepia/smirda nafta, dideli prospektai ir daug G. Alijavo portretu. Zmones daug valgo ir nezinau ka dar jie daro, nes viskas brangu.

Hanojus

Hanojus yra Vietnamo socialistines respublikos sostine, miestas prie Raudonosios upes (ne del komunistu, bet del dugno spalvos). Aisku labai tinka Hanojuj sita upe, nes siaures ir pietu Vietnamo kovose siaure ir Hanojus visada buvo komunistinis, cia balzamuotas ir tautos vadas Ho Chi Minh‘as. Kelioniu gidai apibudina Hanoju kaip Azijos Paryziu, bet pirmas ispudis toli grazu ne Paryziaus. Pirmas ispudis yra motociklai ir neitiketinas ju judejimas. Pradzioje jauciausi kaip Matricoje. Isvaizduokit – yra kokiu 4 juostu vienpusio eismo kelias, pilnas vien motociklu (na ir kokios 4 masinos), vaziuoja tie motociklai ir opps atiranda salutinis kelias, vel pilnas motociklu, jokio sviesaforo, nieko. Ir stai niekam nesustojant sitie motociklininkai is salutinio kelio, graziai ivaziuoja i pagrindini, toks jausmas kad visiskai skirtingose dimensijoe jie vazineja. Arba vaizdelis – eina per pereja kokia turistu grupe ir vadas iskelia rankas - atseit mes dabar eisim, jus sustokit. He hehe.... Motociklininku veiduose, o visi jie atrodo kaip klonuoti veikejai is Matricos, nesuvirpa nei vienas raumuo, jie tiesiog graziai apvaziuoja sutrikusius turistus.
Kai pirma karta savarankiskai pereini gatve, supranti, kad svarbiausia yra nekeisti ejimo tempo ir krypties, tiesiog eiti, o motociklininko galvoje veikiantis kompiuteris nustatys apvaziavimo algoritma ir viskas bus gerai. Na, aisku buna ir blogai – Saigone (arba Ho Shi Minh, cia kitas Vietnamo miestas) sako per diena zuva 4 vairuotojai, salyje – apie 10. Kita stadija – kai pradedi pats vazinetis motociklu – taksi. Dar galima vazinetis ir automobiliu taksi, bet su xe om (tariasi zay –ohm) – motociklu taksi greiciau ir paprasciau. Ju pilna visur ir jie kreipiasi ‚Hello, motobike!!‘ lyg motobike butu tavo vardas. Tada jautiesi visai krutai ir net jeigu minetoje vienpusio eismo gatveje tavo vairuotojas nusprencia apsisukti. Labiauiai pasivazinejau, kai vienas xe om nuveze ne i ta traukiniu stoti Hanojuje, ir skubiai paparasiau kito kad nuveztu kur reikia. Pasirodo ten nebuvo taksistas, o siaip bachurelis; kiekviena mano ach ir och jis traktavo kaip pritarima ir dar labiau demonstravo ka moka. Kadangi atveze laiku, priekaistu neturejau.
Saigonas neturi tokio rajono kaip Old Quarter, kuris yra Hanojuje. Tas rajonas nelabai pakites nuo viduramziu, gal tik prekes siuolaikiskos. Turguje irgi nelabai pasijausi kaip Paryziuje. Maisto turgus labiau primena lengvai iskrypusiu gamtininku – anatomu burelio susirinkima. Ten galima rasti ivairiausias gyvybes formas, ir nelabai kartais aisku ka jos bendra turi su maistu. Na, bet Vietnamo virtuve - kita kalba.
Hanojaus romantika yra aplink ezera – ten visi suoliukai visada nusesti poreliu. Romantikos apimti hanojieciai ir miesto sveciai visa para ten laikosi uz ranku ir buciuojasi, gal nevisai prancuziskai, bet vistiek grazu. Dar jausmus hanojieciai isreiskia karaoke bare. Kai hanojietis dainuoja – baby, I‘d love you to want me/ the way that you want to/ the way that it should be.... tai jis turi tai omenyje, nuosirdziai, nesimaivydamas, ir ne ant prikolo, bet ir ne apsiseilejes. Respect.

Atsitiko kita karta kad vaiksciojau po Hanoju sekmadienio ankstu ryta, dar nebuvo prasidejes karas keliuose, dar prekeiviai nieko nesiule ir niekas nevadino manes motobike – tiek daug romantisku parkeliu, jaukiu kavinukiu, kad nu tikrai – Paryzius.
O kita sekmadieni tokiu paciu laiku atsiduriau Saigone. Nesuprantu del to Ho Chi Minh‘o – jeigu oficialiai, tai kodel net ant bilieto parasysta Saigonas? Be to Saigonas skamba geriau. 6 ryto, sekmadieni miestas buvo jau pilnas, ir jokios romantikos. Visose salyse matyt yra dvieju pagrindiniu miestu konkurencija, cia irgi. Gera palyginima apie Deli ir Bombeju pasake man vienas indas – Delis – sirdiai, Bombejus – pinigams. Sirdis aisku priklauso Hanojuj.

Nuotraukoje (autorius - Marius Ulozas) - motokamstis Hanojuje. Matosi, kad nekurie devi tokius antsnukelius. Buvau isitikinusi, kad del uzterstumo, pati net viena pagerinta nusipirkau. Bet kai pamaciau toki antsnukeli Sapoje, gana aukstai kalnuose nusprendziau pasiiaskinti. Pasirodo, jie yra devimi ir del to kad nenudegti nosies - tamsi oda ne tik negrazu, bet ir byloja, kad zmogus dirba prastus darbus lauke. Del sios preizasties daznai matyti ir vairuotojai/os su ilgomis pirstinemis.

bakpakeris

Backpacker (angl.) tai kuprines (nugaros), nesiotojas, pakrovejas - iskrovejas. Yra toks gyvenimo budas. Kadangi baigiau savo reikalus Hanojuje, tai dabar pradedu sita gyvenimo buda, pabusiu biski bakpakere. Ne visi keliautojai yra bakpakeriai. Kaip taisykle tai yra turtingu saliu nelabai turtingi pilieciai. Kad patapti bakpakeriu reikia nedaug - nusipirkti "Lonely planet" gida (geriau pirkti viso regiono, maza kas) moketi pasakyti "how much" ir "nice" (del taisyklingo tarimo reiktu paziureti Borato filma), galima dar aisku ismokti apsisveikinti ir pasakyti aciu vietos kalba, bet turint omeny kad bakpakeriai daznai keliauja po kelias salis ir bendrauja dazniausiai su kitais bakpakeriais ir buna ten kur zmones jau pazysta bakperius, tai ta daryti visai nebutina. I klausima "what is your name" reikia pasakyti savo varda, o i klausima "where you are from?" - salies pavadinima. Aisku galima sakyti kokia nori sali, bet kartais geriau nesakyti kad esi is Izraelio. Politika cia ne prie ko, tiesiog aplink juos sklando arogancijos ir nekulturos aura. Gal taip yra del to, kad dazniausiai i Azija keliauja jauni zmones, dar nebuve armijoje, jiems truksta ir brandos ir pinigu. Japonai ir koriejeciai pvz dazniau keliauja pabaige mokslus, pries pradedami dirbti.Tulas europietis yra free lance (laisvai samdomas) ar nesiekiantis karjeros amatininkas, sezoninis darbuotojas. Bakpakeriai ziuri is auksto i package turistus, tuos kurie pasisamde brangia agentura savo salyje ir keliauja suplanave viska minuciu tikslumu ir brangiai. Nes bakpakeris yra laisvas zmogus - jeigu jam patiko zole Manalyje, jis ten liks dar kelioms dienoms, o gal ir is vis niekur daugiau nevaziuos. I bakpakerius su ironija ziuri kiti keliautojai - Dievo iskotojai, pauksteliu ir gyvuleliu stebetojai, alpinistai, nardytojai, zurnalistai, verslinkai ir kiti keliautojai su kryptimi, hobio ar profesijos keliautojai, savanoriai ir turizmo verslininkai. Pastariesiems is bakpakeriu mazai naudos, nebent segmentuoji savo versla bakpakeriams. Mano pazystamas indas nenorejo kad i Loneley planet itrauktu jo viesbuteli dziunglese, mat tada jis tikrai prarastu turtingus indus ir profesionalius keliautojus. O bakpakeris eina, nakvoja ir valgo ten kur liepia "Lonely planet". Sita kontora is tiktuju daro didele politka. Buvo pvz toks jaukus miestelis Hempis Indijoje, ir ooops, dar man bebunant ten, Lonely planet itauke i "must see" sarasa. Nu ir ka, nebeliko romantikos. As nustojau tiketi Lonely planet kai apskaiciau ka jie irase savo gide "Europe at glance" apie Lietuva: vienas is keliu "must see" (butina pamatyti, paprastai tokiu "must see" buna ne daugiau 5) sarasa itrauke Paneriu memoriala, o pavalgyti liepe "G launge" (restoranas kurio nebera, kuris teike super brangu fussion meniu, buvo dazniausiai tuscias ir siaip nieko bendra nei su vietos nei su bakpakeriu kultura neturi).
Bet dabar nusirkau Lonely planet, nes siaip ar taip ten yra duag informacijos, aktualus adresai ir kainos. Be to dabar keliausiu kaip bakpakere - be jokio ypatingo tikslo, kuo pigiau ir kuo daugiau. Labai aiskiai atskiriu savo keliones Indijoje is Nepale, jos nebuvo bakpakertines, nes. Pirmiausia, tai keliavau pradirbus Indijoje 7 men., jauciausi, kad nusipelniau pazinti sali kaip turiste, ziauriai nemegau bakpakeriu bazaro, nes nieko naujo apie Indija man jie negalejo paskatyti (aisku yra isimciu, bet kai kalba aina apie turistines vietas, tai kalba eina apie bakpakerius vulgaris), nervijo ju derybos ir vietos kulturos nesuprtimas, todel bendarudavaui daugiausiai su vietiniais. Zinojau apie ka kalbeti ir kaip, kaip rengtis ir elgtis, kaip atpazinti zulika ir kaip pasiekti tikslso derybose. Dar jauciausi saugiai ir pasitikejau zmonemis, kas labai svarbu keliaujant. Aisku tas reiskia ir didesne atakomybe - nesirengi kaip bakpaleris, neraugeji alumi bet kur ir pan. Dabar siuos netaktus galiu sau leisti, nes tipo nezinau. Bet vis tiek vengiu bakpakeriu kompanijos, is iprocio. Nors kai imi koki tura tai neisviangiamai reikia bendrauti, ka padarysi. O kadangi salies nezinau, ir keliauju Lonely planet marsrutu tai galima ko nors ir naudingo suzinoti. Aisku kiekvienoje salyje dar ir kitiokie bakpakeriai, pastebejau kad Vietame daug kulinariniu turistu. Susirenka tokie ir prasideda: o tu skorpionu valgei, o silkaverpiu? Buna ir labai labai nieko bakpakeriu, bet velgi - trumpi susizavejimai, isimylejimai kelioneje greiciau kenkia nei padeda.
Kai daugeja visokiu kelioniu budu atsiranda ir visokiu turistu kodeksu - gamtai draugisku (nepirk plastikiniu buteliu, o papildyk savo buteli), kulturiskai jautriu (nesibuciuok viesai), socialiai atsakingu (nedalink ismaldos), politiskai teisingu (boikotuok salis, kuriose paziedziamos zmogaus teises) ir t.t ir pan. Bet pradziai manau uztektu ir nemyzti ant klozeto dangcio.
Tai apie Vietnama jau ir nera kada rasyti.... Dabar esu Sapoje ir keliausiu pieciau.

Nuotraukoje - zmogus nesa nesuli Himalaju kalnuose (Nepalas)

Reikalai Vietname

Pradeti reiketu nuo to, kad sesiu lietuviu grupe lektuve marsrutu Frankfurtas – Hanojus pabaige visas Vietnamo avialiniju viskio atsargas. Jokiu budu tuo nesididziuoju, miniu sita fakta tik del to, kad butu aisku, jog sis salis nera orientuota i vartotoju poreikius. Skrydzio aptarnavimas toks Aeroflotinis, bet su cinkeliu. Sakykim sakau stiuardesui – red wine please, o jis man paslaptingai - are you sure? Arba – sakau - no no, still water please, o anas – why not? Tas cinkelis vis delto neuzgozia socialistines laikysenos – patarnauti kitam zmogui yra zema, todel jokiu budu nereikia issiduoti jog keleivis yra svarbus svecias ir jo poreikiai cia kazkam svarbus.
Tai va, esu dabar Hanojuje dalyvauju seminare “Cooperation for development”, kur be lietuviu ir vietnamieciu dar yra laosieciu, kombodzieciu, prancuzu ir vokieciu. Sis blogas yra neskirtas mano darbo reikalams, todel neaiskinsiu apie ka cia ir kodel, nebent tai bus siaip idomus dalykai. Is tiesu per darba gali daug geriau pazinti sali nei turistaudamas, todel nors po seminaro praleisiu dar 10 dienu turizmui, pradziai keli ivadiniai ispudziai.

1 diena. Atvykome i tokia rusiskos pirties priepirti, karsta ir dregna. Viskas man kazkiek primena Indija – skurdas, eismas, higiena, gatves, pastatai. Bet vis del to svariau ir karviu nera. Visi zmones labai mazi. Mhm, Tailande to nepastebejau. Isivaizduokit jeigu as ziuriu i veidrodi tualete tai matau priesais savo krutine:) Pirmame susipazinimo vakare jau buvo nagrinejame klausimai – kaip vakarieciai vyrai ziuri i azijietes moteris ir vice versa. Nuosirsdiai pasake vienas is Kombodzos – man jos labai idomios ir noreciau artimiau susipazinri, bet biski bijau – jos tokios dideles. Beje, cia mus vadina didzianosiais. Keli dalyviai gave issilavinimae Rusijoje, supranta rusiskai ir siaip daug supranta.
2. diena. Daug ir skaniai valgome. Bandome suprasti kas cia ir prie ko. Mums isikirsti gana lengva, nes dar gyva atmintyje Partija ir Leninas. Tai cia viskas tas yra ir veikia – visi centro komitetai, penkmecio planai, komjaunimai ir pionieriai. Vakarieciams, o ypac prancuzams man atrodo nedaeis niekada. Nors musu kantrybe irgi ne gelezine – nu uzknisa kai klausi zmogaus ko nors is gyvenimo pvz. paprastai papasakot anekdota, o jis nesupranta ko klausi, arba apsimeta kad nesupranta. Arba pradeda komjaunimo sekretore aiskinti, kad gink dieve neikit i diskoteka – ten gi supuve burzu uzsiimineja prostitucija ir vartoja narkotikus. Na nuejome mes tu puvesiu paziureti, i baisiai prabangu bara, kuriame alus kainuoja 10 lt. kas yra 9 kartus daugiau nei normaliai. Na programa kaip programa, bet kas buvo idomiau – prisitate mergina, tokia konsumatore ne konsumatore, sedi sypsosi, valgyti i burna deda, trinasi apie sonus. Jokio priekabiavimo, nesupratau biski as jos vaidmens, bet tiek to.
3 diena. Ragavau suniuko, au au. Suo kaip suo, panasiai kaip jautiena. Jauciuosi gerai, aciu.
4 diena. Lankomes anglies kasyklose, kur mums papasakoja kaip veikia komjaunuoliu organizacija. Vakarieciai uzduoda savo kvailus klausimus, mums nuo to linksma ir smagu.
5. diena Ha Long Bay. Suprantu, kas yra gamtos stebuklas, ir jeigu kas nors rinks tuos 7 gamtos stebuklus HaLong ilanka bus tarp ju. Toks miskas vandenyje, absoliuciai nerealus dalykas. Vakare lankomes Hanojaus naktiniame turguje, kuris yra visiskai kiniskas ir nieko gero.
5 diena. Praleidziu apsilankyma Ho Shi Min’o mauzoliejuje. Chebra pasakoja kad dalykas ipudingas, panasiai kaip prie Lenino. Daug zmoniu, griezta tvarka – apranga turi buti tvarkinga, negalima sypsotis, kalbetis.
6 diena Planuojame imanomus projektus, tame tarpe susiplanuoju ir tolimesne kelione. Tik prasidejes musu vakarelis grubiai nutraukiams. Manome, jog del supuvusiu kapitalistu sokiu judesiu, kurie galetu sukelti sumaisti brolisku respubliku atstovu galvose ir gal atsitiks taip kad broliskumus bus misintepretuotas ir neleistinai realizuotas. Jie, azijieciai juda labai subtiliai, nesilieciai, labiausiai juda plastakos. Gal tikrai geriau nereikia jiems sukti galvos? Taip ir pagalvojam, kad reikia draugauti, bet nesukti vienas kitam galvos.

Miunchenas

Miunchenas skamba isdidziai. Miunchenas neseniai buvo paskelbtas kaip patogiausias miestas gyventi (pasaulyje). Miunchenas: Bavarija, Octoberfest, jodeln, liudnosios 1972 m. olimpines zaidynes, musu popieziaus Benedikto darbo vieta, A. Hitlerio karjeros pradzia, Dachau. Miunchene gyvena mano sesuo.

Dabar Miunchenes jau ruosiasi Oktoberfestui ir pradejo tautiniu rubu pardavimus. Nesijuokit -netgi normalus vokieciai spali persirengia bavarais, gal sakau tas padeda islikti oriam per Octoberfest daugiadienes. Jeigu esi Miunchene ir kaip tycia ne Spalis, tai maziausia ka galima padaryti tai suvalgyti bavariskus pusrycius, kurie susideda is bokalo kvietinio alaus, Miunchner weisswurst (kas yra baltos virtos desreles) su saldziomis garstyciomis ir brezel, kas yra nuotraukoje matomas riestainis. Na, ne sampanas ir braskes, bet ir ne angliskos pupeles ant skrebucio. Paskui yra visai neblogu muzieju - senoji, naujoji, ir modernioji Pinakotekos, tevui visai patiko BMW muziejus ir olimpinis miestelis. Tiesa sakant, muziejai kaip muziejai.
Vaziuojant i Dachau geriau nesivezti vokieciu kartu. Ir is viso yra blogas tonas kalbeti su vokieciais apie antra pasaulini. Taip, jie zino istorija, bet tam yra knygos ir yra gidai ir kiti geresni pasnekovai. Jeigu idomu ar jie jaucia kaltes ir gedos jausma - tai taip, jaucia. Kai kurie kad net per futbolo rungtynes kai giedamas himnas jauciasi nejaukiai. Bet kodel jeigu blogis neturi tautybes, sakome Nacistine Vokietija, o Sovietu Sajunga? Formalus pavadinimai?
Kas del Hitlerio, tai nemanau kad bavarai blogi zmones. Jiems turbut patiko ta dalis, kuri atitiko ju ekonominius interesus, o moraline puse jie tiesiog praleido, racionaliems vokieciams tiesiog neidomu. Tas ju abejingumas tam tikromis salygomis gali patapti nusikaltimu, taip ir atsitiko. Snekuosi su miunchenieciu ir jis drasko man akis del Srioderio politikos - kame sako jo reikalas buvo rupintis morale? Merkel politika Miunchenui per daug sentimentali - nors kaip taisykle visa Bavarija juodai balsuoja uz konservatorius, Miunchenas cia socialdemokratiska isimtis.

Ramus, snobiskas ir nacionalistiskas Miunchenas man truputi nuobodokas, mano Vokietijos penketukas butu toks - pirmos dvi vietos Berlynui, paskui Hamburgas, paskui Miunchenas, paskui - Kiolnas/Bona.

Ruosiuosi Vietnamui - skaitau Lonely Planet ir browsinu www.cringel.com.

keliones

Nežinau ar čia reiktų džiaugtis ar liudėt, kad mano polinkis grafomanijai neišnyko ir kai tik yra daugybe kitokių darbų pasireiškia dar stipriau. Taigi vėl sugalvojau parašyti apie keliones, dar ir dėl to kad kartais tenka aiškintis del šito pomėgio, ir vėl ieškau atsakymo kam man to reikia, ir kodėl keliauju būtent taip, o nekitaip. Taigi rašinėlis apie kelionių poreikį ir kelionių būdus.

Reiktų pasakyti, kad keliavimas tikrai neturi jokios prasmės ir yra tuščias pinigų švaistymas. Iš tiesų slidinėjimas Austrijos Alpese, kelionė į Praha autobusu pažiūrėti „Rolling stones“ koncerto yra tokia pati tuščia užgaida kaip dvasingumo paieškos Sai Babos ašrame. Aiškui galima sutikti ir su tuo kad keliautojai būna visokie. Anot R. Rastausko būna turistai ir būna piligrimai. Taigi Rolling stones gerbejas yra toks pats piligrimas kaip ir Sai Babos pasekėjas, manyciau kad. Apie turistus nelabai turiu nuomonę, jų kelionės irgi yra prasmingos, jose net mažiau pasiteisinimų. Kam iš viso keliauti jeigu mes judame be pagreičio- visada grįštame kaip taisykle į ta pačia vieta, arba jeigu surandame bekeliaudami kitą, vis tiek kažkurią vietą norime laikyti savo namais, lizdeliu, irštva? Tos kelionės yra tik bėgimas nuo realybės ir nuo jos objektybaus pažinimo. Aš sau radau toki pasiteisnimą, esą kelionės man padeda sustiprinti kūna ir prota, kaip kokia kacialke ir joga - du viename. Tiesa, dabar renkuose tokius keliavimo būdus, kurie leistų bet kada pailseti gerame viešbutyje su jacuzzi, ar pasiusti Mokytoja velniop.
Taigi kokie tie išbandyti būdai ir kaip juos vertinu. Nesu keliavusi dideliu atstumu automobiliu, todėl ir nekomentuosiu, o ir šiaip man vairavimas daugiau pramoga nei susisiekimo būdas.

Tranzavimas – na ne visai Vilnius - Palanga, toks biski globalesnis. Manyčiau tai labiausiai išlaisvininantis kelionės būdas. Man teko tranzuoti po Europa tikrai be pinigu, taigi be galimybes pagulėti jacuzzi. Man atrodo tai turi buti esmine tranzavimo sąlyga - visiškai atsiduoti kitų žmonių malonei, patirti tikrąją mazochizmo palaimą.
Minusai - negali planuoti laiko, teoriškai gali būti pavojinga, todel šis būdas labiausiai tinka žmonėms neturintiems didelių įsipareigojimų, etato, šeimos, žodžiu, tam tikrame amžiuje. Ne visose šalyse tranzavimas įmanomas.
Pliusai – tai vienintelis būdas kai tave iš tiesų veža. Keliauji pasroviui, turi daug laiko, pažysti žmones, išgyvi neįtikėtinas situacijas, greitai priimi sprendimus. Praktiškai sportas su edukaciniu aspektu, galėtų būti įtrauktas į jaunimo švietimo programas.
9/10

Autobusas. Na, visi turbūt išbande kelionę autousu į Praha ar Budapeštą, gal ir toliau kol skrydžiai dar buvo brangūs, o algos mažos. Atsimenu kartą, kai važiavau i Praha, įsėdau i autobusa Lazdijuose, tai visi važiavę iš Vilniaus buvo jau girti. Nu tai čia tokios transo keliones, toks kabokas ant ratų. Tose ekskursijose dar geris yra, kai pagiriotas girdi gidą kalbant ir sakant į kuria pusę dabar žiurėt; tas ramina, suteikia kelionei tam tikrą forma. Per langą kažką matai, jautiesi saugiai ir patenkintas, pararelia vyksta grupės gyvenimas. Kai kuriose šalyse, kur nėra traukinių, kelionės autobusu gali būti vienintele keliavimo priemonė. Pvz Tailande kelionė autobusu yra labai maloni patirtis. Autobuse jus pasitinka stiuardese su miniaku, duoda adijalą, gėrimą, užkandį, įjungia koncertą per DVD. Po poros valandų pakelės užeigoje - įtraukta į kainą vakarienė, ryte - kava, pyragelis. Jeigu primokėsi pinigą gausi autobusą su nerealiais amortizatoriais ir kelionėje iš vis nejausi jokio diskomforto. Indijoe ar Nepale kelionio vietos autobusu privers suskaičioti visus šonkauliukus ir pagailėti pinigų už vakarienę. Labai idomi kelionė autobusu iš Mc Leod Ganj (JS Dalai Lamos rezidencija) į Delį. Kadangi reikia leistis nuo didelio kalno, daliai keleivių skandžio turinys nesilaiko vietoje. Šis procesas yra kelionės dalis ir besirūpinantys ekologija vaituotojai plastiku nesišvaisto. Nusileidus nuo kalno, dalies keleivių skrandžio turinys apiplaunamas nuo autobuso sienų ir visi laimingi važiuoja toliau. Dvasinga.
7/10

Traukinys Nu man tai visai nejaudina mintis apie pasivaziniejima Olandijos ar Vokietijos išpyderastinais, atsiprašau už išsireiškimą, traukinukais. Suprantu kad tai geras būdas pasiekti tašką B, ir kad dabar labai madinga pirkt tuos menesio bilietus ir keliauti. Tai užskaityčiau kaip priemonę bet ne kaip keliavimo būdą. Dar Rytų Europoje yra šansas sužaisti su keleiviais kortomis, išklausyti viso gyvenimo istorija, o Vakruose tai nežinau koks pažininimas yra įmanomas traukinyje, tai nebent vaizdas per langą. Nors gal neturiu tame daug patirties, nes nuo kelionių tranzu ir autobusu greitai perėjau prie lektuvų. Apie Indijos traukinius turiu ką paskyti, vienok. Geris, grožis, džaugsmas. Traukiniai juda labai lėtai, taigi bet kuri kelionė trunka bent jau naktį. Tas padeda taupyti pinigus viešbučiui - naktį praleidi traukinyje, atvažiuoji į miestą pasitūsini ir vėl nakvynė traukinyje. Minusas - bilietus reikia rezervuoti, kas apriboja tavo laisvę. Aš taip nedariau, tai kartais tekdavo važiuoti pirma klase, kas reiškia stovėjimą arba tunojimą kur kamputyje, bijant užmgti. Pavydžiu M. Gandžiui - keliavęs po Indija pirma klase, turėjo geresnį miegą, nes buvo vyras ir vietinis.
9/10

Lėktuvas turi daugiau minusų negu pliusų ir dėl to pačio greičio. Aišku greitis nemaišo kai kur nors skubi, bet jeigu kalbam apie kelionę kaip pažinimą tai tas greitis veikiau trukdo. Ką tik valgei pietus Bangalore o po valandos atsiduri Šri Lankoje nei nesuprates kaip tas įvyko. Dar sunkiau išlipti iš lėktuvo praleidus šalyje kurį tai laika, tavo širdis dar ten, o kūnas jau čia. Pats kelionės procesas, kūno pernešimas iš vienos vietos į kita, mano senamadišku požiūriu irgi yra svarbus, reikalaujantis laiko ir pagarbos procesas. Dabar kai lėktuvuose nebėra jokios pagarbos keliaiviams ir airouoste bardakai nesvarbu su kokia klase skristum, skrydis kaip kelionė būdas iš vis praranda bet kokius privalumus.
6/10

Dar yra keliavimas pėsčiomis, visokiomis kanojomis, nu žodžiu žygiai. Na tai čia grynasis dvasingumas, tik kad bėda taip toli nenukeliausi. Čia labiausiai kūną ir protą ir dvasią stiprinantis dalykas, žemai jam lenkiuosi.

Dar kelionės skirasi pagal trukmę, nuotolį, tikslą ir dar kelis kokius nors požymius.
Kai važiuoji trumpam tai jeigu aplinka labai skirtinga ar net nepriimtina tai susikoncentruoju i tai kaip isgyventi ta laikotarpi. Ir nereikia tada per prievarta adaptuotis, ar elgtis “cultural sensitive”. Taigi trumpos kelionės mažiau grūdina ir daugiau leidžia pažinti aplinką nei save toje aplinkoje. Kai esi trumpai ir ne taip toli namu tai neužeina ir didelio gylio pykčio priepuoliai, absoliutaus bejegiškumo bangos, kuriuos dėl įvarovės labai sveika patirti.
Bet koks buvimas užsienyje yra išbvandymas savigarbai, vien dėl to, kad esi priklaisomas nuo kitų žmonių. Tas išbandymo dydis manau yra proporcingas kulturos skirtingimui. V.S Naipaul gerai rašo apie savo pirmus įspūdžius Indijoje – mano pirmoji reakcija buvo isterija, brutaliai primesta naujo paties saves kaip žmogaus suvokimo ir determinizmo, sumišusio su baime išlikti savimi. Paradoksas - kulturoje, kurioje individualumas nėra jokia vertybe galima atkasti tai, kas tave skiria nuo kitų.
Tai kodel gi žmonės keliauja? Pačiai teko girdėt daugybe visokiu pasiaškinimų, darbas toks. Pati supratau, kad išvažiavau tikriausiai dėl vieno sakinio kurį veliau pasakysiu kokiame nors kabake kokioje nors nuobodžiaujančioje kompanijoje “a jo, jo gyvenau aš Indijoje metus, o ka?”. Turiu truputi vyresne kolege finansninkę, vieną dieną sužinojau kad ji metus gyveno Afrikoje, kur vyras diplomatas turėjo darbą. Visiškai kitaip pradėjau žiūrėt į tą moterį, dabar juokinga. Turbut atrodžiau sau nepakankami įdomi, kad va prireikė važiuot ilgam laikui į egzotišką šalį.
Faktas, kad viso pasaulio nepamatysi, o matymo kokybė irgi yra skirtinga ir bet kuriuos atveju grišti žmogus į lizdelį. Ar kelionės duoda kažka? Tikrai nieko, gal tik po truputį įgyjamą pagreitį - pabėgimą - jei ne nuo lizdelio, tai nuo daiktiško jo suvokimo.

Nepalas

Tai kuo as ten baigiau? Dharamsala, McLeod Ganj, J.S DaLai Lama. Matyt sitai temai reikes skirti laiko atskirai, nes kai is didziausios bedieves ishgirdau “Ar tu Ji matei?” tai supratau kad gal turejau patyrima, kuri verta aptarti prie gero vyno butelio (as JI maciau ir is arti, ir is toli, keturias dienas is eiles, po mazdaug tris su puse valandos per diena, taip pat gavau palaiminima is Jo Orakulo).
Bet dabar rasau is Nepalo. Ir baisiai nervina cia elektros trukumas. Nepalieciam neusderejo siemet lietaus, o kadangi elektrines tik hidro, tai ne kas. Kasvakara atjungia elektra keliom valandom o po to kai atsiranda tai nelabai leidzia daryti kokias tai operacijas naminiu kompiuteriu. Nu bet kad tik tokios problemos. Pigu skrydi gavau tik del to kad Nepale situacija stai jau kaip ir 10 metu nesaugi. Bet man labia patiko filmas “Himalay”, bet to girdejau kad cia grazu, o ir veikt nebuvo ka. Planuota kelione po Kahmyra ir Ladakha teko atideti, nes keliauti po Ladakha galima tik nuo geguzes menesio. Beje, ar girdejot naujiena- Jesus lived in India! Va taip va, prisikeles Jesus nenuejo i dangu pasirodo, o nuejo i Indija, apsistojo Kashmyre, numire ir buvo palaidotas Sirinagare. Tai jeigu ksa nores jungtis prie sitos va jau beveik ir piligrimines keliones tai duokit zinot.
Atskridau as i Kathmandu. Pavojai cia turistams tokie, kad jeigu pvz eilinis maoistu paskelbtas streikas tai nebus susiekimo su kitais miestais kelias dienas, tai fiksuotos laike atostogos cia gali ir nepavykti. Niekas cia turistu negrobia ir nezudo, nebent gali eiti po sali kai kokiam kaime maoistai sprogdina eilini policijos posta, ar saudosi su karaliaus armija. Bent dau greiciau gali uzisversti marsrute tarp Kathmandu ir Pokhoros, kur per savaite nusivercia vienas autobusas arba per metus zuva 500-600 zmoniu. Bet Kathmandu yra saugu, Kathamandu yra gerai- geras ir ivairus maistas, pigus viesbuciai, grazios sventyklos. Ir uzienieciai cia kitokie, net nevadinciau ju turistais. Bebaimiai vyrai vejo nugairintais veidais ir visko maciusiomis akimis. Nepasiekiami kaip Everestas.
Tai ka gi veikti Nepale? Is daugybes atrakciju (trekking, rafting, claiming, mauntaniering, hiking, flying, Butan tour, Tibet tour, Sikkim tour) labai lengvabudishkai pasirenku Anapurna Base Camp Trek (kol nesumoki pinigu niekas cia nesivargina aiskinti kokio sudetingumo yra zygis ar paklausti kaip ten jums su sveikata), nes jau buvau gidejusi apie Anapurnos nezemishka grozi. Gerai kad apklausus kelias egenturas nusprendiau prisiduoti Prakashui, su kurio darbo reikalais buvom susitike Bangalore. Dar karta isitikinu koks skirtumas yra keliaujant kai pazysti ka nors is vitieniu. Viesbuti stebejau viena vokiete zurnaliste kuri girde vietinius kad isgaut kokia tai zinia apie tai koks cia gyvenimas ir kaip cie jauciasi, kaip cia tie moaistai, kaip cia tas karalius ir t.t. Gerai kad neturiu jokios specialios uzduoties ir gerai kad mano pazystamas irgi neturi jokio interso. Persikraustau i jo hosteli, laukiu kol baigsis streikas ir bus galima keliauti, mokausi vietini kortu zaidima, sedziu su kietais vyrukais prie arbatos kiosko, linguoju i “Hotel California “ ritma, ir taisau vietienio reperio tekstus (“see how dick is my big”). Bet vietines pazintys turi ir rimta trukuma- sveciuose reikia kankintis prie lekstes su neimanomais ir nesuderinamais dalykais. As skrandzio kankint nepratus todel kenciu tik baisiaus neptogumo jausma kai grazinu lekste. Nepalieciai siaip maistui be galo neisrankus, gali visa gyvenima tris kartus per diena valgyt dalbata (ryziai, dalas ir darzoviu kari).
Nepalieciai man pasirode paprastesni, atviresni, daug labiau vakarietishki nei indai. Aplinka irgi daug labiau sutvarkyta, svaresne. “Anksciau zmones buvo laimingesni”- girdziu jau ne pirma karta ir bandau isijausti. Stai jau 10 metu kaip salis gyvena partizaninio karo salygomis. Pries tiek laiko Nepalo komunistu partija, nesulaukusi rimto poziurio is save pasitrauke i dziungles. 2001 m salis isgyvebo dar viena soka- karalishkos seimos zudynes (kode niekas nenori patiket kad viskas del moters?). Po to stojes karalius visus nuvyle, paleido parlamenta ir laikosi tik armijos deka. Armija sako baisiau nei maoistai. Bet kuriuio atveju maoistu kovos su karalium ir vsia jo kariauna neturi jokios ateities- vieni turi kalnus, kiti turi miestus. Gerai kad turistu reikia visiems, maoistams- ypaatingai, nes jie skelbiasi kad pinigu is uzsienio negauna, tik renka duokles is vietiniu ir turistu. As irgi vezuosi suvenyra- maoistu isduota kvita, kad zygio mokestis sumoketas, su turizmo ministro ir finansu ministro parasaisJ Dar nusiderejau 600 Rupiju!
Tai i zygi isejau su dviem olandais kurie atvaziavo i Prakasho organizacija dirbt svanoriais. Tai 26 m Chrisas, 19 m Paulas, ir 24 m Lal, gidas nepalietis isejom i Himalajus kai saka. Nepale yra du populiariausi mashrutai- Anapurnos apyklinkes ir Eversto. Pasirnkti padeda tai kad zygis iki Everst Base Camp (Base Capm tai yra paskutine stovyklaviete kalno papedeje po kurios kopiama i pati kalna, ka daro jau patyre alpinistai) yra ne toks grazus akiai ir ilgesnis, bet to atvykus i EBS Evereso nesimato, nes ji uzstoja uola! Ogi Anapurna netgi sudetingesnis kalnas uz Everesta, tai kas kad trumpesnis. Nu zodziu koks skirtumas, isejau i Himalajus kaisaka. Jau pirma diena prisiminiau- o kam man to reikia? Bet cia buvo gelytes. Antra diena lipom i kalna 6 valandas, is kuriu 2-staciu slaitu. Nu bet po trecio ar ketvirto kvepavimo pradejau jausti malonuma, o ketvirta diena jau dainavau nepalieciu liaudies dainas. Is tiesu viska kompensuoja aplinkos grozis ir svarumas. Kiek daug yra pasauly saliu, kurios jau del vieno krioklio siustu autobusus su turistais ir dar imtu kokiu 2 euru mokesti! Nepale kriokliai, sraunios upes, dziungles su visa pasaku augmenija ir gyvunija, uolos, skardziai yra tik nemokamas priedas prie Kalnu- pagridninio keliautoju tikslo. Kai ejom i ABS (Anapurna Base Camp) tai per diena perejom is 2900m iki 4130 m. Suzinojau kad toki skirtuma tik taip ir galima- arba per 6 valandas arba per 3 dienas. Tokiam auksti reikia gert daug vandes (ne del H,. o del O), nes biski spengia ausyse, biski galva skauda,. pykina (aisku jeigu nesireiskia kiti rimti pozymiai kad reikia leistis zemyn). Nepalieciu kraujas pasirodo pernesha daugiau deguones, todel jie taip puikiai prisitaike gyvent kalnuose. Maciau kaip mazi vaikai zaidziai- ogi lipa siena! Nu zodziu patiko man tas aukstis, ateiciai pasilieku pilna Anapurnos treka, su ikopimu i Jomsom (virs 5000 m), o gala kada nepatingesiu ir iki EBS nueit.
Toks patyrimas buvo idomus jau gristant: sutikom kompanija kur vienas dede prasiskele galva, kazkaip nepasiseke jam ten su draudimu, tai nsprende pasinaudoti vietinio siuvejelio paslaugomis. Buvo salta, lijo tai susirinkom I uzeigos valgomaji mazdaug 16 kvadratiniu metru. Vienam kampe vietiniai lose kortomis kitam kampe dedes komanija gere arbata su romu ir filmavo operacija. Dede demostravo didele istverme ir puikiu anglishka jumora. Kazkas pasiule siuvejeliui (nu nesigauna man zmogaus su pukine striuke ir saliku vadinti daktaru) pirstines, bet jis sake jam nesalta. As bandziau skaityt bet buvo per tamsu, tai teko stebet veiksma, Bet kuriuos atveju operacija pavyko, gerai, bet jau tol kol vyko komplikaciju nebuvo Vyksta paskui toks dialogas: “How much?” “For what?” “For head?” “Hmmmm…I don’t know. “ Zodziu sumokejo kazkiek dede ir atgavo galva.
Tai suvaiksciojoms mes paciu laiku, nes grizus prasidejo jau visuotinis streikas, kuri apskelbe 7 partijos, o maoistai palaiko. Karalius aisku uzsiparino, paskelbe komendanto vaanda, isvakerese buvo daug arestu. Maoistai paskelbe kad Kathmandu sleni nevykdys jokiu ispuoliu, nors kaimuose prie progos vel armijos ir policijos biski ishskerse. Nu zmones sako, kad jau kazkas greit turi keistis, nes ir uzkniso karaliaus galutinai. Jau ir ES, UN, JAV atsuakia savo diplomatus ir visaip kitaip demonstruoja nesolidaruma su karalium. Ziuriu per CNN vaizdus ir Kathmandu… dar vakar cia buvau.
Bet dabar jau Mumbai. Tikra summer tikram city. Myliu sita miesta, cia ir pabusiu iki skrydzio. Jeigu kas renkat ten kokias degtuku dezutes ar popieriukus nuo saldainiu tai sakykit nes jau pradedu kraut daiktus namo.

Indija trumpai

Sia kuo trumpesne zinute noriu infomuoti apie savo keliones, idant susitikus nereikeu pasakoti is naujo ir is naujo. Demonstruoju savo nerealu kompiuterini rastinguma ir copy-paste mena ir del to kad tikiuosi isvengt tokiu klausimu kaip "tai kaip ta Indija?" (nes Indija yra gerai) o aptureti intelektuliu pakalbi kaip pvz apie Radzastano vyru galvos apdangalus ar apie Mahatmos Gandzio eksperimentus su dieta. Mano turistines keliones prasidejo gruodzio menesi kai Levute ir as susitikome Delyje. Cia turejome zavu palydova su kurio pagalba pamateme koks grazus ir kontrastingas yra Delis bei palankeme pagrindinius turistinius objektus (dideli ispudi paliko kontrastas tarp metro ir turgaus), kita diena isvaziavome i Rishikesha, kurs yra zinomas del to kad cia prasideda Gangas, taigi cia yra viena is hindu piligriminiu vietu, na o vakarieciai zino, kad cia buvo "The Beatles", bendravo su guru, ko pasekoje irase "The white album". Tas padejo mums suprasti vietos zavesi ir ypatinga dvasia, o ne be trauktines "Labanoras" pagalbos mums irgi aplanke ikvepimas. Bet laiko kadangi daug neturejom tai kita diena isvazavom i Agra, kur kaip zina yra Taj Mahal (kai Levute sake Taj My Soul), kur mus uzklupo ir linksmos kaledos viesbuytyje su vaizdu i sita pasaulio stebukla. Apie Taj Mahal nera ka sakyt, stebuklas ir tiek. Po paminklo meilei logiskai patraukeme i Varanasi, paminkla tskant mirciai. Hindu tiki kad jeigu Gange supils savo pelenus tai pasieks moksha- isilaisvins nuo atgimimu ciklo. Varanasis yra ta vieta kur vyksta ir deginimas ir pelenu pylimas ir maudynes Gange. Dabar tai labai turistine vieta ir labiausiai erzino pasiulymai paziuret kaip gi tie kunai yra deginami. Mes kadangi nekrofilija nesiskundziam tai pasirinkom pagarbu atstuma tuo labai nustebindamos visus ikyrius gidus. Varanasi Levute suprato, kodel ir labai patyre keliautojai Indijoje kartais pakeicia savo bielietus ir grista namo. Na logiskai toliau keliaujam i Khajuraho- paminklas vanas gyvenimo malonumams... Kamasutra ne kitaip. Tas yra sventyklu kompleksas su erotinemis skulpturomos pastatytas po to kai karuose zuvo daug indu. Prisistate is kart prie musu ir du zigolo. Is pradziu pasipiktine kad dar per jaunos tokiom pasklaugom, vis gi paziurejome i reikala praktishkai ir isnaudojom berniukus kitais tikslais, ogi transporto ir maitinimo. Suzaidem zaidima "friends to be friends" iki galo ir taip padejome pamatus edukacinems programoms "Jeigu nepasakei kainos is karto, pats kaltas" bei "Europietes nebutinai yra palaidos". Sia svietejishka misija vykdau iki siol, negailedama nei laiko nei eneregijos, nei, kartais, pinigu. Gal sakau kada nors valdzia ivertins musu nuopelnus Indijos jaunimo neformaliam ugdymui. Is Khajuraho skarablia na bal (pasiekeme Mumbaju 23 val) i naujameti vakareli Mumbajuje. Suzinojome kad Indijoje yra dvieju tipu indai- mumbojieciai ir mumbojieciai norciau-buti, apturejime snobiska kompanija uzdaro vakarelio, susiradome gerbeju kuriu draugija dziaugemes kita savaite, nes likome laukt atvykstanciu draugiu ir giminaiciu. Nu o atvykus Levutes mamai, draugei Ingai, pusseserei Neringai ir draugei Rasai iskeliavome is kart i Goa. Ten tris dienas drybsojome su karvutemis pliaze, valgeme atsiveztas desras ir gereme vietini samagona feni. Nu bet Goa aisku garsi ne del to. Tiesa, visi vieshi techno vakareliai cia uzsibaige, vyksta labai retai, tai galioja tik naminis svaiginimasis. Veliau giredjau daug kalbu stiliumi "Goa pasibaige", "Goos nebera, liko tik narkotikai" ir pan. Zodziu supratau, kad cirkas isvaziavo, o klounai pasiliko. Cia pirma karta isgirdau komplimenta savo .. nosiai (sake su tokia tik kokoaina ir uostyt). Taigi ilgai nelaike mes su visa kompanija patraukeme i Hampi, kur susipazinome su dideles imperijos liekanomis. Man cia ne pirmas kartais, tai galiu biski pailesti. Is Hempi- i Bangalore ir merginos dienai isvyksta pas Sai Baba o as griztu in darba. Apie Sai Baba tai cia pas jas reikia klaust, kai grizo islydejau i pasaulio krasta Kanyakumari. Kaip zinia sklandziai gristi i darba man nepavyko taigi neprajus nei savaitei susidejau manatkes, dauguma diaktu isiunciau pastu namo ir isejau kur akys mato, ogi pirmiausia pas pazystama i kurorta dziunglese, prie Ooty. Taigi ten patyriau idomia kompanija idomiu zmonius ir gyvuneliu. Paiilsejus ir atsigavus nuvaziavau i Mysore, garsu sandalu, silku ir Macharajos rumais, is kur i Cochin (Kerala), kur susizavejau Kathakali menu. Visai nelogishkai is Cochin pasukau Kanykumari, kaip minejau pasaulio krasta kur susikerta Arabijos, Bengalijos juros ir Indijos vandenynas ir dar kokia tai pozemine upe, kuri suteikai siai vietai ypatingos mistikos ir taukia piligrimus ivairiu tikejimu. Gerai kad nusprendziau nuvaziuoti ir i Madurai- ispudinga sventykla verta keliu dienu. Deja, sau to neleidziu ir vaziuoju i Kodaikanal- kalnai, sviezias oras ir keturiu sauniui indu kompanija. Dar praleidau kelias dienas Keraloje, Kapade, kad nuspresciau ko noriu. Ogi - savaites poilsio Goa. Cia nusprendziau nebekeliauti taip chaotishkai, ir uzsisakiau bilietus i Rajastana, kurio grozybes pamaciau tokia tvarka- Udaipur, Jodhpur, Jaisalmer, Pushkar, Jaipur. Kaip ir priklauso sudalyvavau kupranugariu safari su nakvyne. Is cia atvaziavau i Amritsar, sventa sikhu miesta miesta su auksine sventykla. Nerealiai unikalus dalykas. Taip pat kaip ir Indijos - Pakistano sienos ceremonija. Is cia vaziuoju i Dharamsala, tiksliau i McLeod Ganj, kur reziduoja Jo Sventenybe Dalai Lama. Rytoj prasida JS Mokymai (Teachings), miestelis jau gyvena sia nuotaika, as irgi. Nieko negaliu pasakyt apie Himalajus ir tibetiecius, neturiu tam zodziu.
Kaip ir galeciau numirti, bet bala nemate. Toliau planuoju pakeliauti dar biski po Himalajus- Jammu ir Kashmyra ir Ladakha. Ir po truputi gristi i pietus. Skrydis is Mumbay- balandzio 25d. Pasiekimai: 20 dienu be mesos ir alkoholio

Matyti laukiniai egzotishki gyvunai: rojaus paukstis, antilopes, leopardas, buivolai, povai, drambliai, ivairiu rusiu bezdziones.

Vyrai : grazesni ir drasesni siaureje. Tikri geruliai gyvena Punjabyje ir Kashmyre.

Priminkit kad papasakociau: apie palydovus Karjurao ir Kodaikanale, drauga is Pushkar, Pakistano-Indijos sienos ceremonija.

Uz papildoma mokesti: galiu pravesti praktini uzsiemima kaip susilaukus vyru demesio keliaujant Indijoje, ji islaikyti, produktyviai panaudoti ir laiku prarasti.

Laukia isbandymas:43 val traukiny
Virskinu minti: Tikrasis karas vyksta ne tarp civilizaciju, bet tarp svietimo ir propagandos. (autoriaus neprisimenu, is “The Times of India”)
Patogumas keliaujant: turistu knygynuose uz maza mokesti galima pasikeisti perskaitytas knygas
Lietuva: Jaipure juvelyro kioske pamaciau daug gintaro karoliu, paklausiau is kur ir isgrdau: Lietuva. Prie Pakistano sienos sutikau korejiete kuri paprase pakeist 10 Lt. Pakeiciau, bet pasirodo nepalankiu kursu:/
Vaizdine medziaga: kelios blogos kokybes juostos (fotografuoti pati meciau), Levutes skaitmenines nuotraukos, por apiratiniu DVD, keli atvirukai.

Dar apie Indija:

Pirmos dvi dienos

Pirmos dvi savaites

Apie gamta

Apie dvasinguma

Apie geresni pasauli

Apie maista