Cia biski i kelioniu tema rasinelis
SAVANORIŠKAS DARBAS, SAVANORIŠKA VEIKLA AR SOCIALINIS TURIZMAS?
Prieš kurį laiką vienas pažįstamas paprašė manęs pakonsultuoti apie savanorišką darbą besivystančiose šalyse (kadangi šis apibūdinimas vadinamas politiškai nekorektišku, toliau vartosiu labiau akademinį „Globalių pietų“ (angl. Global South) terminą). Žmogus, nemažai pasiekęs savo srityje ir pradėjęs nuobodžiauti, norėjo truputį prasiblaškyti. Paprastasis turizmas jau tapęs nuobodžiu ir nemadingu, o štai savanorystė pasirodė tinkamas variantas. Europa jau seniai pažinta, todėl savanoriškai tarnybai geriausia būtų išvažiuoti į tolimą, egzotišką ir skurdžią šalį, dirbti paprastą darbą ir taip prisidėti prie taikos pasaulyje užtikrinimo. Pažįstamas žinojo, kad turiu darbo tarptautinių savanoriškos veiklos organizacijų tinkle patirties, programoje Europos Savanorių tarnyba, taip pat buvau dirbusi savanoriškos veiklos organizacijoje Indijoje. Taigi pradėjome konsultaciją. Tiesa sakant, tokių pokalbių ir konsultacijų buvo ne viena ir ne dvi, todėl pagalvojau, kad būtų gerai pasidalinti kai kuriomis mintimis. Iš tiesų, norėčiau, kad žmonės, kurie turi gražių norų, prieš apsispręsdami gerai įvertintų keletą dalykų.
Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas. Dažnai galvojame, kad savanoriška veikla yra vertinga pati savaime, ji neginčytinai neša gėrį, padeda žmonėms suprasti vieni kitus ir taikiai sugyventi. Bet ar pagalvojate, jog daugybė konfliktų ir karų kyla būtent iš žmonių noro padaryti pasaulį geresnį. Girdėjote ir tokį posakį: „Idėja gera, bet priemonės blogos“? Didžiųjų pasaulinių konfliktų atveju, gerų ketinimų ir blogų priemonių kaina yra labai didelė, tačiau ir vieno savanorio geri norai kartais gali atnešti visai ne tų rezultatų, kokių tikėtasi.
Štai labai paprastas pavyzdys, kaip labai geras ir gražus noras savanoriškai padirbėti vaikų namuose mažame kaimelyje kur nors „Globaliuose pietuose“ gali būti pražūtingas vietiniams gyventojams. Sakykim, į prieglaudą atvažiuoja penki savanoriai, kurie ne tik dirba nemokamai, bet dar ir patys susimoka už maistą, nakvynę, atveža dovanėlių. Taigi 3 vietiniai darbuotojai bus atleisti iš darbo, jų šeimos liks be pajamų, o dalindami atsivežtas dovanėles savanoriai taip atims pelną iš vietos gamintojų ir pratins vaikus prie išmaldos. Labai dažnai jauni profesionalai sako, jog nori dirbti kuo paprastesnį darbą ir matyti rezultatą (matyt, tai turėtų tapti atgaiva nuo darbo didelėse korporacijose ar valstybinėse institucijose) – tarkim, pastatyti užtvanką vietos gyventojams Nepale arba namelį nuo cunamio nukentėjusiam žvejui Tailande. Savanorystė kartais gali reikšti ir darbo jėgos pakeitimą – vietoj to, kad tas darbas būtų atliekamas vietinių gyventojų (o darbo jėgos „Globalių pietų“ šalyse tikrai netrūksta) ir taip būtų taip ugdomi jų darbiniai įgūdžiai bei sudaromos sąlygos bent menkoms pajamoms gauti, savanoris tepatenkina savo altruistinius poreikius. Gerai, jeigu nepadaroma dar didesnių klaidų. P. Sainath knygoje „Everybody loves a good drought“ aprašo atvejus, kai vystymo organizacijų veikla tiesiog išnaikindavo ir taip neturtingas bendruomenes. Pavyzdžių pateikia ir pagrindinės vystymo darbus stebinčios organizacijos.
Dar populiaru yra manyti, kad jeigu darbas ir nebus labai vertingas, tai vis tiek įvyks tarpkultūrinis susidūrimas, kurio metu abi pusės laimi. Tarkim, kelionių gidas „Lonely planet“ sako, kad keliaujant keičiamasi informacija, ir tuo prisidedama prie taikos pasaulyje išsaugojimo. Sakykim, keliautojai gali pranešti kitiems žmonėms apie tai, kas iš tiesų vyksta Mianmaryje. Bet laimi dažniausiai svečias - jis išsiveža žinias ir įspūdžius. Ką laimi vietos gyventojas? Pinigus. Bet jie papildo ne tik vietos gidų ir smuklių šeimininkų, bet ir juos skriaudžiančios valstybės aparato biudžetą. Savanoriai nemėgsta būti vadinami keliautojais, jie juk dirba dėl taikos pasaulyje, o ne siekia prisidėti prie turizmo rinkos plėtros. Tačiau dėl tokio savanorystės įvaizdžio jais pasinaudojama, siekiant ir politinių tikslų. Jeigu jūs esate savanoris Mianmryje, galite net nežinosite, jog chunta pasinaudos jumis, kaip savo atvirumo užsieniečiams įrodymu, ar net parodys jus kaip pavyzdį užsieniečio, pritariančio valstybės politikai. Nepale man siūlė prisidėti prie maoistų streiko, atvirai sakydami, kad jeigu minioje bus baltųjų, armija tikrai nešaudys. Tikrais faktais paremtas filmas „Paskutinis Škotijos karalius“ (rež. K. McDonald, 2006) parodo, kaip toli gali nueiti tokios manipuliacijos.
Dar grįžkime prie tarpkultūrinio susidūrimo. Tiesa, tai turėtų būti tarpkultūrinis mokymasis. Turiu ir čia gražių pavyzdžių, kai toks mokymasis baigdavosi tuo, jog bendruomenė visam laikui atsisakydavo savanorių. Mažas kaimelis pietų Indijos džiunglėse kraupo nuo vakariečių aprangos stiliaus, elgesio su vyresniaisiais, alkoholio vartojimo ir nusprendė, kad bus geriausia, jeigu savanorių nebus. Tiesa, savanoriai nusprendė, kad tai yra jų asmeninės erdvės pažeidimas ir žmogaus teisų varžymas. Ir dar – gerų norų nepaisymas, prilygstantis kone šventvagystei. Ar tokiam konflikte gali laimėti abi pusės?
Viena įtakingiausių savanorius siunčiančių organizacijų VSO (Voluntary Service Overseas) perspėja, jog savanoriai pamažu tampa naujaisiais kolonizatoriais. Tai iš tiesų ir labai talpus, ir labai tikslus situacijos įvertinimas, keičiantis nepriekaištingą savanoriškos veiklos įvaizdį.
Kodėl taip atsitiko? Tiesiog ne visos organizacijos, veikiančios savanoriškos veiklos rinkoje, siūlo kokybišką produktą. Prie to prisidėjo ir patys savanoriai, kurių pagrindinė dalis - jauni vakariečiai, baigę mokyklą, kuriems savanorystė - nuotykis, jau privaloma tampanti eilutė CV, mados reikalas. Šie savanoriai moka pinigus ir, žinoma, ieško kuo pigesnių – tiek pinigais, tiek įsipareigojimais, galimybių. Lietuviai kol kas klausia – kodėl iš viso turiu mokėti?
Nemokamų pietų nebūna. Visiškai suprantama, kad žmonės galvoja, jog savanorystė yra tokia neįkainojama vertybė, kad apie pinigus kalbėti kaip ir negražu. Nes jeigu jau esu savanoris, dirbu be pinigų, bet kodėl turėčiau dar leisti savo pinigus? Ypatingai piktinasi žmonės, paskaičiavę, jog keliauti dažnai yra pigiau nei savanoriauti. Viskas teisinga, jeigu kalbame apie turtingas šalis, kurios gali sau leisti išlaikyti savanorius, kuriems savanoriai yra reikalingas tam, kad patvirtintų jų vertybes, sukurtų papildoma vertę. Bet pagalvokit – kokiu būdu vaikų prieglauda Mianmario kaime gali turėti apie tūkstantį eurų bilietui ir dar pinigų Jūsų maistui ir pragyvenimui? Jeigu jie neturi maisto savo vaikams, negali išlaikyti savo darbuotojų, kodėl jie turėtų parduoti savo žemę tam, kad priimtų keistuolį nuobodžiaujantį vakarietį, kuris dar nežinia, ar bus kuo naudingas? Taigi jeigu nori padėti tam kaimeliui, turi pats susimokėti ir už kelionę ir savo už pragyvenimą, o jeigu gali prisidėti prie vaikų prieglaudos išlaikymo - dar geriau.
Arba ieškoti organizacijos, kuri sumokėtų už pietus (pietūs šiuo atveju - įgyvendintas jūsų troškimas padėti ir pažinti). Jeigu esate profesionalas (ypatingai laukiami gydytojai, inžinieriai, IT ar verslo specialistai), Jums vis tiek reikės dalyvauti nemažuose konkursuose, pildyti galybę dokumentų ir dalyvauti atrankose. Arba turite atstovauti organizacijoms, nešančioms savo vertybes - religines, politines, kultūrines. Jeigu esate jaunas ir nepatyręs, irgi yra kelios programos, kuriomis galite pasinaudoti. Viena jų - Europos savanorių tarnyba – labiausiai akcentuoja mokymosi iš patirties aspektą savanorystėje ir nekelia jokių reikalavimų savanoriui. Kitais atvejais teks papildyti tarpininkaujančių organizacijų sąskaitas. Tokios organizacijos kaip SCI, YAP, YCYE tikrai daug nuveikė savanoriškos veiklos srityje ir pats principas nėra blogas, juk pinigai remia NVO sektorių. Dalyvio mokestis taip pat turi užtikrinti, kad savanoriška veikla bus tikrai reikalinga, ir savanoris neprisidės prie kokių blogų kėslų, bus tinkamai parengtas ir prižiūrimas. Ydingu dažnai tampa savanorio ir organizacijos santykis – į savanoris dažnai žiūrima kaip į klientą, todėl jo poreikiai tampa svarbesni nei organizacijos ar bendruomenės, kurioje jis dirba. Juk klientas visada teisus.
Savanoriškas darbas yra nepakeičiamas ir tampa vis svarbesniu, ypač kai kalbama apie krizines situacijas. Todėl ir siūlau atsakingą, profesionalią savanorystę (nebūtinai ji turi būti atliekama profesionalų) vadinti savotišku darbu. Savanoriška veikla tegu užsiima jauni žmonės, kuriems ši veikla visų pirma yra ugdymosi galimybė, mokymasis iš patirties, savęs pažinimas. Tokioje savanoriškoje veikloje svarbu, kad pačios organizacijos turėtų pakankamai kompetencijos. Taigi tokia veikla reikalauja investicijų, jeigu ne tiesiogiai iš savanorių, tai iš mokesčių mokėtojų. Minėta savanoriškos veiklos organizacija VSO suderina profesionalią veiklą ir ugdymą, siūlydama verslo bendrovėms įtraukti savanorišką veiklą į įmonių korporacinio pilietiškumo arba socialinės atsakomybės programas. Įmonės ne tik finansiškai remia savanorių veiklą, bet ir sudaro sąlygas darbuotojams dalyvauti tokioje veikloje ir kurti geresnį pasaulį. Taigi net dirbdamas versle, gali tuo pačiu metu būti ir savanoris. Šios transformacijos tik įrodo, kokia svarbi ir didelė yra tarptautinės savanoriškos veiklos rinka.
Ką rinktis - keliavimą su kuprine ar savanoriavimą? Mano pašnekovas dar neapsisprendė, ar tapti savanoriu, ar tiesiog pakeliauti po pasaulį. Dažnas vakarietis sprendžia panašų klausimą po vidurinės mokyklos ar universiteto ir tam skiria nuo pusės iki pusantrų metų. Dažniausiai girdžiu klausimą – o kas labiau apsimoka?
Jeigu važiuojame savarankiškai, be jokių organizacijų, tiek keliavimas, tiek savanorystė tai kainuos panašiai. Savanorystė gali kainuoti daug mažiau (jeigu remia koks fondas) arba daug daugiau (kada mokama organizacijoms už tarpininkavimą). Į ką dar turėtumėte atkreipti dėmesį? Jūsų laikas turi būti prasmingas, tad įsivardinkite, ką tikrai norėtumėte patirti, ko išmokti, ką norėtumėte/galėtumėte nuveikti.
Jeigu tiksliai nežinote - geriau keliaukite, taip tikrai prisidėsite prie skurdžių šeimų biudžeto (dar prieš tai perskaitykite bent keletą etiško keliavimo kodeksų), parsivešite gražių fotografijų, susirasite daug pažįstamų, patirsite įvairių pojūčių, pažinsite save ir savo keliones bendrus. Jeigu jums įdomu ne tik pažinti naują aplinką, o ir save patį toje aplinkoje – bandykite savanoriauti. Bandymas suderinti visus dalykus – taip vadinamas socialinis turizmas - gali tapti nemalonia patirtimi Jums ir tiems, kuriems norėjote padėti. O jeigu apsisprendėte - nesitikėkite dėkingumo, atpildo ar atsivertimo. Juk savanorystė apie tai?
SAVANORIŠKAS DARBAS, SAVANORIŠKA VEIKLA AR SOCIALINIS TURIZMAS?
Prieš kurį laiką vienas pažįstamas paprašė manęs pakonsultuoti apie savanorišką darbą besivystančiose šalyse (kadangi šis apibūdinimas vadinamas politiškai nekorektišku, toliau vartosiu labiau akademinį „Globalių pietų“ (angl. Global South) terminą). Žmogus, nemažai pasiekęs savo srityje ir pradėjęs nuobodžiauti, norėjo truputį prasiblaškyti. Paprastasis turizmas jau tapęs nuobodžiu ir nemadingu, o štai savanorystė pasirodė tinkamas variantas. Europa jau seniai pažinta, todėl savanoriškai tarnybai geriausia būtų išvažiuoti į tolimą, egzotišką ir skurdžią šalį, dirbti paprastą darbą ir taip prisidėti prie taikos pasaulyje užtikrinimo. Pažįstamas žinojo, kad turiu darbo tarptautinių savanoriškos veiklos organizacijų tinkle patirties, programoje Europos Savanorių tarnyba, taip pat buvau dirbusi savanoriškos veiklos organizacijoje Indijoje. Taigi pradėjome konsultaciją. Tiesa sakant, tokių pokalbių ir konsultacijų buvo ne viena ir ne dvi, todėl pagalvojau, kad būtų gerai pasidalinti kai kuriomis mintimis. Iš tiesų, norėčiau, kad žmonės, kurie turi gražių norų, prieš apsispręsdami gerai įvertintų keletą dalykų.
Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas. Dažnai galvojame, kad savanoriška veikla yra vertinga pati savaime, ji neginčytinai neša gėrį, padeda žmonėms suprasti vieni kitus ir taikiai sugyventi. Bet ar pagalvojate, jog daugybė konfliktų ir karų kyla būtent iš žmonių noro padaryti pasaulį geresnį. Girdėjote ir tokį posakį: „Idėja gera, bet priemonės blogos“? Didžiųjų pasaulinių konfliktų atveju, gerų ketinimų ir blogų priemonių kaina yra labai didelė, tačiau ir vieno savanorio geri norai kartais gali atnešti visai ne tų rezultatų, kokių tikėtasi.
Štai labai paprastas pavyzdys, kaip labai geras ir gražus noras savanoriškai padirbėti vaikų namuose mažame kaimelyje kur nors „Globaliuose pietuose“ gali būti pražūtingas vietiniams gyventojams. Sakykim, į prieglaudą atvažiuoja penki savanoriai, kurie ne tik dirba nemokamai, bet dar ir patys susimoka už maistą, nakvynę, atveža dovanėlių. Taigi 3 vietiniai darbuotojai bus atleisti iš darbo, jų šeimos liks be pajamų, o dalindami atsivežtas dovanėles savanoriai taip atims pelną iš vietos gamintojų ir pratins vaikus prie išmaldos. Labai dažnai jauni profesionalai sako, jog nori dirbti kuo paprastesnį darbą ir matyti rezultatą (matyt, tai turėtų tapti atgaiva nuo darbo didelėse korporacijose ar valstybinėse institucijose) – tarkim, pastatyti užtvanką vietos gyventojams Nepale arba namelį nuo cunamio nukentėjusiam žvejui Tailande. Savanorystė kartais gali reikšti ir darbo jėgos pakeitimą – vietoj to, kad tas darbas būtų atliekamas vietinių gyventojų (o darbo jėgos „Globalių pietų“ šalyse tikrai netrūksta) ir taip būtų taip ugdomi jų darbiniai įgūdžiai bei sudaromos sąlygos bent menkoms pajamoms gauti, savanoris tepatenkina savo altruistinius poreikius. Gerai, jeigu nepadaroma dar didesnių klaidų. P. Sainath knygoje „Everybody loves a good drought“ aprašo atvejus, kai vystymo organizacijų veikla tiesiog išnaikindavo ir taip neturtingas bendruomenes. Pavyzdžių pateikia ir pagrindinės vystymo darbus stebinčios organizacijos.
Dar populiaru yra manyti, kad jeigu darbas ir nebus labai vertingas, tai vis tiek įvyks tarpkultūrinis susidūrimas, kurio metu abi pusės laimi. Tarkim, kelionių gidas „Lonely planet“ sako, kad keliaujant keičiamasi informacija, ir tuo prisidedama prie taikos pasaulyje išsaugojimo. Sakykim, keliautojai gali pranešti kitiems žmonėms apie tai, kas iš tiesų vyksta Mianmaryje. Bet laimi dažniausiai svečias - jis išsiveža žinias ir įspūdžius. Ką laimi vietos gyventojas? Pinigus. Bet jie papildo ne tik vietos gidų ir smuklių šeimininkų, bet ir juos skriaudžiančios valstybės aparato biudžetą. Savanoriai nemėgsta būti vadinami keliautojais, jie juk dirba dėl taikos pasaulyje, o ne siekia prisidėti prie turizmo rinkos plėtros. Tačiau dėl tokio savanorystės įvaizdžio jais pasinaudojama, siekiant ir politinių tikslų. Jeigu jūs esate savanoris Mianmryje, galite net nežinosite, jog chunta pasinaudos jumis, kaip savo atvirumo užsieniečiams įrodymu, ar net parodys jus kaip pavyzdį užsieniečio, pritariančio valstybės politikai. Nepale man siūlė prisidėti prie maoistų streiko, atvirai sakydami, kad jeigu minioje bus baltųjų, armija tikrai nešaudys. Tikrais faktais paremtas filmas „Paskutinis Škotijos karalius“ (rež. K. McDonald, 2006) parodo, kaip toli gali nueiti tokios manipuliacijos.
Dar grįžkime prie tarpkultūrinio susidūrimo. Tiesa, tai turėtų būti tarpkultūrinis mokymasis. Turiu ir čia gražių pavyzdžių, kai toks mokymasis baigdavosi tuo, jog bendruomenė visam laikui atsisakydavo savanorių. Mažas kaimelis pietų Indijos džiunglėse kraupo nuo vakariečių aprangos stiliaus, elgesio su vyresniaisiais, alkoholio vartojimo ir nusprendė, kad bus geriausia, jeigu savanorių nebus. Tiesa, savanoriai nusprendė, kad tai yra jų asmeninės erdvės pažeidimas ir žmogaus teisų varžymas. Ir dar – gerų norų nepaisymas, prilygstantis kone šventvagystei. Ar tokiam konflikte gali laimėti abi pusės?
Viena įtakingiausių savanorius siunčiančių organizacijų VSO (Voluntary Service Overseas) perspėja, jog savanoriai pamažu tampa naujaisiais kolonizatoriais. Tai iš tiesų ir labai talpus, ir labai tikslus situacijos įvertinimas, keičiantis nepriekaištingą savanoriškos veiklos įvaizdį.
Kodėl taip atsitiko? Tiesiog ne visos organizacijos, veikiančios savanoriškos veiklos rinkoje, siūlo kokybišką produktą. Prie to prisidėjo ir patys savanoriai, kurių pagrindinė dalis - jauni vakariečiai, baigę mokyklą, kuriems savanorystė - nuotykis, jau privaloma tampanti eilutė CV, mados reikalas. Šie savanoriai moka pinigus ir, žinoma, ieško kuo pigesnių – tiek pinigais, tiek įsipareigojimais, galimybių. Lietuviai kol kas klausia – kodėl iš viso turiu mokėti?
Nemokamų pietų nebūna. Visiškai suprantama, kad žmonės galvoja, jog savanorystė yra tokia neįkainojama vertybė, kad apie pinigus kalbėti kaip ir negražu. Nes jeigu jau esu savanoris, dirbu be pinigų, bet kodėl turėčiau dar leisti savo pinigus? Ypatingai piktinasi žmonės, paskaičiavę, jog keliauti dažnai yra pigiau nei savanoriauti. Viskas teisinga, jeigu kalbame apie turtingas šalis, kurios gali sau leisti išlaikyti savanorius, kuriems savanoriai yra reikalingas tam, kad patvirtintų jų vertybes, sukurtų papildoma vertę. Bet pagalvokit – kokiu būdu vaikų prieglauda Mianmario kaime gali turėti apie tūkstantį eurų bilietui ir dar pinigų Jūsų maistui ir pragyvenimui? Jeigu jie neturi maisto savo vaikams, negali išlaikyti savo darbuotojų, kodėl jie turėtų parduoti savo žemę tam, kad priimtų keistuolį nuobodžiaujantį vakarietį, kuris dar nežinia, ar bus kuo naudingas? Taigi jeigu nori padėti tam kaimeliui, turi pats susimokėti ir už kelionę ir savo už pragyvenimą, o jeigu gali prisidėti prie vaikų prieglaudos išlaikymo - dar geriau.
Arba ieškoti organizacijos, kuri sumokėtų už pietus (pietūs šiuo atveju - įgyvendintas jūsų troškimas padėti ir pažinti). Jeigu esate profesionalas (ypatingai laukiami gydytojai, inžinieriai, IT ar verslo specialistai), Jums vis tiek reikės dalyvauti nemažuose konkursuose, pildyti galybę dokumentų ir dalyvauti atrankose. Arba turite atstovauti organizacijoms, nešančioms savo vertybes - religines, politines, kultūrines. Jeigu esate jaunas ir nepatyręs, irgi yra kelios programos, kuriomis galite pasinaudoti. Viena jų - Europos savanorių tarnyba – labiausiai akcentuoja mokymosi iš patirties aspektą savanorystėje ir nekelia jokių reikalavimų savanoriui. Kitais atvejais teks papildyti tarpininkaujančių organizacijų sąskaitas. Tokios organizacijos kaip SCI, YAP, YCYE tikrai daug nuveikė savanoriškos veiklos srityje ir pats principas nėra blogas, juk pinigai remia NVO sektorių. Dalyvio mokestis taip pat turi užtikrinti, kad savanoriška veikla bus tikrai reikalinga, ir savanoris neprisidės prie kokių blogų kėslų, bus tinkamai parengtas ir prižiūrimas. Ydingu dažnai tampa savanorio ir organizacijos santykis – į savanoris dažnai žiūrima kaip į klientą, todėl jo poreikiai tampa svarbesni nei organizacijos ar bendruomenės, kurioje jis dirba. Juk klientas visada teisus.
Savanoriškas darbas yra nepakeičiamas ir tampa vis svarbesniu, ypač kai kalbama apie krizines situacijas. Todėl ir siūlau atsakingą, profesionalią savanorystę (nebūtinai ji turi būti atliekama profesionalų) vadinti savotišku darbu. Savanoriška veikla tegu užsiima jauni žmonės, kuriems ši veikla visų pirma yra ugdymosi galimybė, mokymasis iš patirties, savęs pažinimas. Tokioje savanoriškoje veikloje svarbu, kad pačios organizacijos turėtų pakankamai kompetencijos. Taigi tokia veikla reikalauja investicijų, jeigu ne tiesiogiai iš savanorių, tai iš mokesčių mokėtojų. Minėta savanoriškos veiklos organizacija VSO suderina profesionalią veiklą ir ugdymą, siūlydama verslo bendrovėms įtraukti savanorišką veiklą į įmonių korporacinio pilietiškumo arba socialinės atsakomybės programas. Įmonės ne tik finansiškai remia savanorių veiklą, bet ir sudaro sąlygas darbuotojams dalyvauti tokioje veikloje ir kurti geresnį pasaulį. Taigi net dirbdamas versle, gali tuo pačiu metu būti ir savanoris. Šios transformacijos tik įrodo, kokia svarbi ir didelė yra tarptautinės savanoriškos veiklos rinka.
Ką rinktis - keliavimą su kuprine ar savanoriavimą? Mano pašnekovas dar neapsisprendė, ar tapti savanoriu, ar tiesiog pakeliauti po pasaulį. Dažnas vakarietis sprendžia panašų klausimą po vidurinės mokyklos ar universiteto ir tam skiria nuo pusės iki pusantrų metų. Dažniausiai girdžiu klausimą – o kas labiau apsimoka?
Jeigu važiuojame savarankiškai, be jokių organizacijų, tiek keliavimas, tiek savanorystė tai kainuos panašiai. Savanorystė gali kainuoti daug mažiau (jeigu remia koks fondas) arba daug daugiau (kada mokama organizacijoms už tarpininkavimą). Į ką dar turėtumėte atkreipti dėmesį? Jūsų laikas turi būti prasmingas, tad įsivardinkite, ką tikrai norėtumėte patirti, ko išmokti, ką norėtumėte/galėtumėte nuveikti.
Jeigu tiksliai nežinote - geriau keliaukite, taip tikrai prisidėsite prie skurdžių šeimų biudžeto (dar prieš tai perskaitykite bent keletą etiško keliavimo kodeksų), parsivešite gražių fotografijų, susirasite daug pažįstamų, patirsite įvairių pojūčių, pažinsite save ir savo keliones bendrus. Jeigu jums įdomu ne tik pažinti naują aplinką, o ir save patį toje aplinkoje – bandykite savanoriauti. Bandymas suderinti visus dalykus – taip vadinamas socialinis turizmas - gali tapti nemalonia patirtimi Jums ir tiems, kuriems norėjote padėti. O jeigu apsisprendėte - nesitikėkite dėkingumo, atpildo ar atsivertimo. Juk savanorystė apie tai?
