Nežinau ar čia reiktų džiaugtis ar liudėt, kad mano polinkis grafomanijai neišnyko ir kai tik yra daugybe kitokių darbų pasireiškia dar stipriau. Taigi vėl sugalvojau parašyti apie keliones, dar ir dėl to kad kartais tenka aiškintis del šito pomėgio, ir vėl ieškau atsakymo kam man to reikia, ir kodėl keliauju būtent taip, o nekitaip. Taigi rašinėlis apie kelionių poreikį ir kelionių būdus.
Reiktų pasakyti, kad keliavimas tikrai neturi jokios prasmės ir yra tuščias pinigų švaistymas. Iš tiesų slidinėjimas Austrijos Alpese, kelionė į Praha autobusu pažiūrėti „Rolling stones“ koncerto yra tokia pati tuščia užgaida kaip dvasingumo paieškos Sai Babos ašrame. Aiškui galima sutikti ir su tuo kad keliautojai būna visokie. Anot R. Rastausko būna turistai ir būna piligrimai. Taigi Rolling stones gerbejas yra toks pats piligrimas kaip ir Sai Babos pasekėjas, manyciau kad. Apie turistus nelabai turiu nuomonę, jų kelionės irgi yra prasmingos, jose net mažiau pasiteisinimų. Kam iš viso keliauti jeigu mes judame be pagreičio- visada grįštame kaip taisykle į ta pačia vieta, arba jeigu surandame bekeliaudami kitą, vis tiek kažkurią vietą norime laikyti savo namais, lizdeliu, irštva? Tos kelionės yra tik bėgimas nuo realybės ir nuo jos objektybaus pažinimo. Aš sau radau toki pasiteisnimą, esą kelionės man padeda sustiprinti kūna ir prota, kaip kokia kacialke ir joga - du viename. Tiesa, dabar renkuose tokius keliavimo būdus, kurie leistų bet kada pailseti gerame viešbutyje su jacuzzi, ar pasiusti Mokytoja velniop.
Taigi kokie tie išbandyti būdai ir kaip juos vertinu. Nesu keliavusi dideliu atstumu automobiliu, todėl ir nekomentuosiu, o ir šiaip man vairavimas daugiau pramoga nei susisiekimo būdas.
Tranzavimas – na ne visai Vilnius - Palanga, toks biski globalesnis. Manyčiau tai labiausiai išlaisvininantis kelionės būdas. Man teko tranzuoti po Europa tikrai be pinigu, taigi be galimybes pagulėti jacuzzi. Man atrodo tai turi buti esmine tranzavimo sąlyga - visiškai atsiduoti kitų žmonių malonei, patirti tikrąją mazochizmo palaimą.
Minusai - negali planuoti laiko, teoriškai gali būti pavojinga, todel šis būdas labiausiai tinka žmonėms neturintiems didelių įsipareigojimų, etato, šeimos, žodžiu, tam tikrame amžiuje. Ne visose šalyse tranzavimas įmanomas.
Pliusai – tai vienintelis būdas kai tave iš tiesų veža. Keliauji pasroviui, turi daug laiko, pažysti žmones, išgyvi neįtikėtinas situacijas, greitai priimi sprendimus. Praktiškai sportas su edukaciniu aspektu, galėtų būti įtrauktas į jaunimo švietimo programas.
9/10
Autobusas. Na, visi turbūt išbande kelionę autousu į Praha ar Budapeštą, gal ir toliau kol skrydžiai dar buvo brangūs, o algos mažos. Atsimenu kartą, kai važiavau i Praha, įsėdau i autobusa Lazdijuose, tai visi važiavę iš Vilniaus buvo jau girti. Nu tai čia tokios transo keliones, toks kabokas ant ratų. Tose ekskursijose dar geris yra, kai pagiriotas girdi gidą kalbant ir sakant į kuria pusę dabar žiurėt; tas ramina, suteikia kelionei tam tikrą forma. Per langą kažką matai, jautiesi saugiai ir patenkintas, pararelia vyksta grupės gyvenimas. Kai kuriose šalyse, kur nėra traukinių, kelionės autobusu gali būti vienintele keliavimo priemonė. Pvz Tailande kelionė autobusu yra labai maloni patirtis. Autobuse jus pasitinka stiuardese su miniaku, duoda adijalą, gėrimą, užkandį, įjungia koncertą per DVD. Po poros valandų pakelės užeigoje - įtraukta į kainą vakarienė, ryte - kava, pyragelis. Jeigu primokėsi pinigą gausi autobusą su nerealiais amortizatoriais ir kelionėje iš vis nejausi jokio diskomforto. Indijoe ar Nepale kelionio vietos autobusu privers suskaičioti visus šonkauliukus ir pagailėti pinigų už vakarienę. Labai idomi kelionė autobusu iš Mc Leod Ganj (JS Dalai Lamos rezidencija) į Delį. Kadangi reikia leistis nuo didelio kalno, daliai keleivių skandžio turinys nesilaiko vietoje. Šis procesas yra kelionės dalis ir besirūpinantys ekologija vaituotojai plastiku nesišvaisto. Nusileidus nuo kalno, dalies keleivių skrandžio turinys apiplaunamas nuo autobuso sienų ir visi laimingi važiuoja toliau. Dvasinga.
7/10
Traukinys Nu man tai visai nejaudina mintis apie pasivaziniejima Olandijos ar Vokietijos išpyderastinais, atsiprašau už išsireiškimą, traukinukais. Suprantu kad tai geras būdas pasiekti tašką B, ir kad dabar labai madinga pirkt tuos menesio bilietus ir keliauti. Tai užskaityčiau kaip priemonę bet ne kaip keliavimo būdą. Dar Rytų Europoje yra šansas sužaisti su keleiviais kortomis, išklausyti viso gyvenimo istorija, o Vakruose tai nežinau koks pažininimas yra įmanomas traukinyje, tai nebent vaizdas per langą. Nors gal neturiu tame daug patirties, nes nuo kelionių tranzu ir autobusu greitai perėjau prie lektuvų. Apie Indijos traukinius turiu ką paskyti, vienok. Geris, grožis, džaugsmas. Traukiniai juda labai lėtai, taigi bet kuri kelionė trunka bent jau naktį. Tas padeda taupyti pinigus viešbučiui - naktį praleidi traukinyje, atvažiuoji į miestą pasitūsini ir vėl nakvynė traukinyje. Minusas - bilietus reikia rezervuoti, kas apriboja tavo laisvę. Aš taip nedariau, tai kartais tekdavo važiuoti pirma klase, kas reiškia stovėjimą arba tunojimą kur kamputyje, bijant užmgti. Pavydžiu M. Gandžiui - keliavęs po Indija pirma klase, turėjo geresnį miegą, nes buvo vyras ir vietinis.
9/10
Lėktuvas turi daugiau minusų negu pliusų ir dėl to pačio greičio. Aišku greitis nemaišo kai kur nors skubi, bet jeigu kalbam apie kelionę kaip pažinimą tai tas greitis veikiau trukdo. Ką tik valgei pietus Bangalore o po valandos atsiduri Šri Lankoje nei nesuprates kaip tas įvyko. Dar sunkiau išlipti iš lėktuvo praleidus šalyje kurį tai laika, tavo širdis dar ten, o kūnas jau čia. Pats kelionės procesas, kūno pernešimas iš vienos vietos į kita, mano senamadišku požiūriu irgi yra svarbus, reikalaujantis laiko ir pagarbos procesas. Dabar kai lėktuvuose nebėra jokios pagarbos keliaiviams ir airouoste bardakai nesvarbu su kokia klase skristum, skrydis kaip kelionė būdas iš vis praranda bet kokius privalumus.
6/10
Dar yra keliavimas pėsčiomis, visokiomis kanojomis, nu žodžiu žygiai. Na tai čia grynasis dvasingumas, tik kad bėda taip toli nenukeliausi. Čia labiausiai kūną ir protą ir dvasią stiprinantis dalykas, žemai jam lenkiuosi.
Dar kelionės skirasi pagal trukmę, nuotolį, tikslą ir dar kelis kokius nors požymius.
Kai važiuoji trumpam tai jeigu aplinka labai skirtinga ar net nepriimtina tai susikoncentruoju i tai kaip isgyventi ta laikotarpi. Ir nereikia tada per prievarta adaptuotis, ar elgtis “cultural sensitive”. Taigi trumpos kelionės mažiau grūdina ir daugiau leidžia pažinti aplinką nei save toje aplinkoje. Kai esi trumpai ir ne taip toli namu tai neužeina ir didelio gylio pykčio priepuoliai, absoliutaus bejegiškumo bangos, kuriuos dėl įvarovės labai sveika patirti.
Bet koks buvimas užsienyje yra išbvandymas savigarbai, vien dėl to, kad esi priklaisomas nuo kitų žmonių. Tas išbandymo dydis manau yra proporcingas kulturos skirtingimui. V.S Naipaul gerai rašo apie savo pirmus įspūdžius Indijoje – mano pirmoji reakcija buvo isterija, brutaliai primesta naujo paties saves kaip žmogaus suvokimo ir determinizmo, sumišusio su baime išlikti savimi. Paradoksas - kulturoje, kurioje individualumas nėra jokia vertybe galima atkasti tai, kas tave skiria nuo kitų.
Tai kodel gi žmonės keliauja? Pačiai teko girdėt daugybe visokiu pasiaškinimų, darbas toks. Pati supratau, kad išvažiavau tikriausiai dėl vieno sakinio kurį veliau pasakysiu kokiame nors kabake kokioje nors nuobodžiaujančioje kompanijoje “a jo, jo gyvenau aš Indijoje metus, o ka?”. Turiu truputi vyresne kolege finansninkę, vieną dieną sužinojau kad ji metus gyveno Afrikoje, kur vyras diplomatas turėjo darbą. Visiškai kitaip pradėjau žiūrėt į tą moterį, dabar juokinga. Turbut atrodžiau sau nepakankami įdomi, kad va prireikė važiuot ilgam laikui į egzotišką šalį.
Faktas, kad viso pasaulio nepamatysi, o matymo kokybė irgi yra skirtinga ir bet kuriuos atveju grišti žmogus į lizdelį. Ar kelionės duoda kažka? Tikrai nieko, gal tik po truputį įgyjamą pagreitį - pabėgimą - jei ne nuo lizdelio, tai nuo daiktiško jo suvokimo.
Reiktų pasakyti, kad keliavimas tikrai neturi jokios prasmės ir yra tuščias pinigų švaistymas. Iš tiesų slidinėjimas Austrijos Alpese, kelionė į Praha autobusu pažiūrėti „Rolling stones“ koncerto yra tokia pati tuščia užgaida kaip dvasingumo paieškos Sai Babos ašrame. Aiškui galima sutikti ir su tuo kad keliautojai būna visokie. Anot R. Rastausko būna turistai ir būna piligrimai. Taigi Rolling stones gerbejas yra toks pats piligrimas kaip ir Sai Babos pasekėjas, manyciau kad. Apie turistus nelabai turiu nuomonę, jų kelionės irgi yra prasmingos, jose net mažiau pasiteisinimų. Kam iš viso keliauti jeigu mes judame be pagreičio- visada grįštame kaip taisykle į ta pačia vieta, arba jeigu surandame bekeliaudami kitą, vis tiek kažkurią vietą norime laikyti savo namais, lizdeliu, irštva? Tos kelionės yra tik bėgimas nuo realybės ir nuo jos objektybaus pažinimo. Aš sau radau toki pasiteisnimą, esą kelionės man padeda sustiprinti kūna ir prota, kaip kokia kacialke ir joga - du viename. Tiesa, dabar renkuose tokius keliavimo būdus, kurie leistų bet kada pailseti gerame viešbutyje su jacuzzi, ar pasiusti Mokytoja velniop.
Taigi kokie tie išbandyti būdai ir kaip juos vertinu. Nesu keliavusi dideliu atstumu automobiliu, todėl ir nekomentuosiu, o ir šiaip man vairavimas daugiau pramoga nei susisiekimo būdas.
Tranzavimas – na ne visai Vilnius - Palanga, toks biski globalesnis. Manyčiau tai labiausiai išlaisvininantis kelionės būdas. Man teko tranzuoti po Europa tikrai be pinigu, taigi be galimybes pagulėti jacuzzi. Man atrodo tai turi buti esmine tranzavimo sąlyga - visiškai atsiduoti kitų žmonių malonei, patirti tikrąją mazochizmo palaimą.
Minusai - negali planuoti laiko, teoriškai gali būti pavojinga, todel šis būdas labiausiai tinka žmonėms neturintiems didelių įsipareigojimų, etato, šeimos, žodžiu, tam tikrame amžiuje. Ne visose šalyse tranzavimas įmanomas.
Pliusai – tai vienintelis būdas kai tave iš tiesų veža. Keliauji pasroviui, turi daug laiko, pažysti žmones, išgyvi neįtikėtinas situacijas, greitai priimi sprendimus. Praktiškai sportas su edukaciniu aspektu, galėtų būti įtrauktas į jaunimo švietimo programas.
9/10
Autobusas. Na, visi turbūt išbande kelionę autousu į Praha ar Budapeštą, gal ir toliau kol skrydžiai dar buvo brangūs, o algos mažos. Atsimenu kartą, kai važiavau i Praha, įsėdau i autobusa Lazdijuose, tai visi važiavę iš Vilniaus buvo jau girti. Nu tai čia tokios transo keliones, toks kabokas ant ratų. Tose ekskursijose dar geris yra, kai pagiriotas girdi gidą kalbant ir sakant į kuria pusę dabar žiurėt; tas ramina, suteikia kelionei tam tikrą forma. Per langą kažką matai, jautiesi saugiai ir patenkintas, pararelia vyksta grupės gyvenimas. Kai kuriose šalyse, kur nėra traukinių, kelionės autobusu gali būti vienintele keliavimo priemonė. Pvz Tailande kelionė autobusu yra labai maloni patirtis. Autobuse jus pasitinka stiuardese su miniaku, duoda adijalą, gėrimą, užkandį, įjungia koncertą per DVD. Po poros valandų pakelės užeigoje - įtraukta į kainą vakarienė, ryte - kava, pyragelis. Jeigu primokėsi pinigą gausi autobusą su nerealiais amortizatoriais ir kelionėje iš vis nejausi jokio diskomforto. Indijoe ar Nepale kelionio vietos autobusu privers suskaičioti visus šonkauliukus ir pagailėti pinigų už vakarienę. Labai idomi kelionė autobusu iš Mc Leod Ganj (JS Dalai Lamos rezidencija) į Delį. Kadangi reikia leistis nuo didelio kalno, daliai keleivių skandžio turinys nesilaiko vietoje. Šis procesas yra kelionės dalis ir besirūpinantys ekologija vaituotojai plastiku nesišvaisto. Nusileidus nuo kalno, dalies keleivių skrandžio turinys apiplaunamas nuo autobuso sienų ir visi laimingi važiuoja toliau. Dvasinga.
7/10
Traukinys Nu man tai visai nejaudina mintis apie pasivaziniejima Olandijos ar Vokietijos išpyderastinais, atsiprašau už išsireiškimą, traukinukais. Suprantu kad tai geras būdas pasiekti tašką B, ir kad dabar labai madinga pirkt tuos menesio bilietus ir keliauti. Tai užskaityčiau kaip priemonę bet ne kaip keliavimo būdą. Dar Rytų Europoje yra šansas sužaisti su keleiviais kortomis, išklausyti viso gyvenimo istorija, o Vakruose tai nežinau koks pažininimas yra įmanomas traukinyje, tai nebent vaizdas per langą. Nors gal neturiu tame daug patirties, nes nuo kelionių tranzu ir autobusu greitai perėjau prie lektuvų. Apie Indijos traukinius turiu ką paskyti, vienok. Geris, grožis, džaugsmas. Traukiniai juda labai lėtai, taigi bet kuri kelionė trunka bent jau naktį. Tas padeda taupyti pinigus viešbučiui - naktį praleidi traukinyje, atvažiuoji į miestą pasitūsini ir vėl nakvynė traukinyje. Minusas - bilietus reikia rezervuoti, kas apriboja tavo laisvę. Aš taip nedariau, tai kartais tekdavo važiuoti pirma klase, kas reiškia stovėjimą arba tunojimą kur kamputyje, bijant užmgti. Pavydžiu M. Gandžiui - keliavęs po Indija pirma klase, turėjo geresnį miegą, nes buvo vyras ir vietinis.
9/10
Lėktuvas turi daugiau minusų negu pliusų ir dėl to pačio greičio. Aišku greitis nemaišo kai kur nors skubi, bet jeigu kalbam apie kelionę kaip pažinimą tai tas greitis veikiau trukdo. Ką tik valgei pietus Bangalore o po valandos atsiduri Šri Lankoje nei nesuprates kaip tas įvyko. Dar sunkiau išlipti iš lėktuvo praleidus šalyje kurį tai laika, tavo širdis dar ten, o kūnas jau čia. Pats kelionės procesas, kūno pernešimas iš vienos vietos į kita, mano senamadišku požiūriu irgi yra svarbus, reikalaujantis laiko ir pagarbos procesas. Dabar kai lėktuvuose nebėra jokios pagarbos keliaiviams ir airouoste bardakai nesvarbu su kokia klase skristum, skrydis kaip kelionė būdas iš vis praranda bet kokius privalumus.
6/10
Dar yra keliavimas pėsčiomis, visokiomis kanojomis, nu žodžiu žygiai. Na tai čia grynasis dvasingumas, tik kad bėda taip toli nenukeliausi. Čia labiausiai kūną ir protą ir dvasią stiprinantis dalykas, žemai jam lenkiuosi.
Dar kelionės skirasi pagal trukmę, nuotolį, tikslą ir dar kelis kokius nors požymius.
Kai važiuoji trumpam tai jeigu aplinka labai skirtinga ar net nepriimtina tai susikoncentruoju i tai kaip isgyventi ta laikotarpi. Ir nereikia tada per prievarta adaptuotis, ar elgtis “cultural sensitive”. Taigi trumpos kelionės mažiau grūdina ir daugiau leidžia pažinti aplinką nei save toje aplinkoje. Kai esi trumpai ir ne taip toli namu tai neužeina ir didelio gylio pykčio priepuoliai, absoliutaus bejegiškumo bangos, kuriuos dėl įvarovės labai sveika patirti.
Bet koks buvimas užsienyje yra išbvandymas savigarbai, vien dėl to, kad esi priklaisomas nuo kitų žmonių. Tas išbandymo dydis manau yra proporcingas kulturos skirtingimui. V.S Naipaul gerai rašo apie savo pirmus įspūdžius Indijoje – mano pirmoji reakcija buvo isterija, brutaliai primesta naujo paties saves kaip žmogaus suvokimo ir determinizmo, sumišusio su baime išlikti savimi. Paradoksas - kulturoje, kurioje individualumas nėra jokia vertybe galima atkasti tai, kas tave skiria nuo kitų.
Tai kodel gi žmonės keliauja? Pačiai teko girdėt daugybe visokiu pasiaškinimų, darbas toks. Pati supratau, kad išvažiavau tikriausiai dėl vieno sakinio kurį veliau pasakysiu kokiame nors kabake kokioje nors nuobodžiaujančioje kompanijoje “a jo, jo gyvenau aš Indijoje metus, o ka?”. Turiu truputi vyresne kolege finansninkę, vieną dieną sužinojau kad ji metus gyveno Afrikoje, kur vyras diplomatas turėjo darbą. Visiškai kitaip pradėjau žiūrėt į tą moterį, dabar juokinga. Turbut atrodžiau sau nepakankami įdomi, kad va prireikė važiuot ilgam laikui į egzotišką šalį.
Faktas, kad viso pasaulio nepamatysi, o matymo kokybė irgi yra skirtinga ir bet kuriuos atveju grišti žmogus į lizdelį. Ar kelionės duoda kažka? Tikrai nieko, gal tik po truputį įgyjamą pagreitį - pabėgimą - jei ne nuo lizdelio, tai nuo daiktiško jo suvokimo.
