Ir vėl rašinėju.. Šį kartą "Small Planet" skrydžio žurnalui 
(paskutinis draftas)

Neįtikėtina Indija 

„Incredible !ndia“ – taip pavadinta bene sėkmingiausia Indijos turizmo rinkodaros kampanija . Tai buvo pirmas rimtas Indijos bandymas sukurti prekės ženklą savo šaliai ir pritraukti turistus. Prasidėjusi 2002 m. kampanija įgavo ivairias formas, skirtingai buvo pritaikyta įvairiose šalyse, buvo panaudota ir vietiniam turizmui skatinti, ir indų svetingumui ugdyti. Pats pavadinimas man labai patinka.  Štai taip - ne koks nors „Azijos perlas“, „Dvasingumo lopšys“ ar „Demokratijos milžinas“. Incredible skamba kaip susižavėjimas, kaip nuostaba,  kaip perspėjimas arba net isteriškas pasipiktinimo šūksnis. Manau, kampanijos kūrėjai iš tiesų turėjo omenyje „Incredible (sic!) Indija“. Dar įtariu, kad Indijos valdininkai tyčia taip sugalvojo, kad turėtų ką atsakyti į turistų skundus (argi mes nesakėme, kad bus incredible?). 

Žinoma, buvo pasipiktinusių, kaip  galima tokią visapusiškai turtingą  šalį apibūdinti ištiktuku, kiti burnojo, kad gražios kampanijai skirtos fotografijos neatitinka tikrovės, kad Indija nėra pasiruošusi turistų srautui. Šunys lojo, bet kampanja jau pirmaisais metais padidino turistų skaičių 16 proc., o 2006 metais Indijos turizmo rinka tapo labiausiai auganti Azijos - Ramiojo vandenyno regione.

Mano nuomone, apibūdinti Indiją ištiktuku ir labai taupu, ir labai talpu. Tinkamiausias lietuviškas vertimas būtų neįtikėtina. Neįtikėtina, nes neįmanoma, bet vėlgi - viskas įmanoma, nes neįtikėtina. Į Indiją važiuojame, nes tikime. Tikime, kad Indijoje įvyks kažkas, kažkas ypatinga. Atsivers čakra, išsigrynins biolaukas, o gal pagaliau suprasime, kas esame ir ką čia veikiame ? Juk legendinis „Apple“kompanijos vadovas Styvas Džobsas iš Indijos nebegrįžo toks, koks buvo (bent jau iki kelionės po Indiją pasaulis jo nežinojo), bitlai irgi kai ką suprato apsilankę Indijoe. Na ir kas, kad jie nusivylė savo guru – bent jau patyrė autentišką Indiją savo kailiu, o mums paliko nuostabų „Baltą albumą“. 

Šis „The Beatles“ vizitas 1968 m.  Rišikeše pradėjo didelius kultūrų mainus, po kurių tvarkingų  vakarų europiečių  interjeruose atsirado Budos skulptūrėlės (drąsesnieji, aišku, rinkosi dramblį Genešą), grotuvuose pradejo suktis Ravi Šankaro (žymus Indijos muzikantas ir kompozitorius, išgarsinęs tradicinį Indijos muzikos instrumentą- sitarą)  įrašai, o induistai atidarė jogos mokyklas vakariečiams ir atsargiai pradėjo prekiauti alkoholiu.  Bet Rišikeše be dvasingumo mažai pramogų, tad didžioji dalis turistų patraukė ten, kur jau buvo įsikūrę hipiai, kur šilta, kur paplūdimiai – į Goa.  Likimo ironija, šiandien Goa, yra ir mažiausia Indijos valstija,  ir pati turtingiausia. Dėl portugalų įtakos ir katalikybės Goa yra ir liberaliausia Indijos valstija. Tiesa, hipiai čia nebevaikšto taip, kaip motina gamta tuos skure,  bet vis tiek, lyginant su tradiciniu induistų gyvenimo būdu, Goa klesti visiška laisvamanybė. 

Bet taip atrodo tik indams, vakariečiams Goa vis dar yra Utopijos sinonimas. 

Ir dabar dauguma turistų į  Goa keliauja dėl Idėjos. Tikėdami, kad hipių  idėjos gyvos, kad yra taika ir meilė, kad žmonės gali būti  laisvi ir laimingi.

 Na, nebūtinai čia sutiksite tos senos hipių kompanijos, kuri atvyko į Goa „Volkswagen“ autobusiuku praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, atstovų, bet gerai paieškoję, tikrai galite rasti. Juk dalis jų liko Goa gyventi. Bet  kuriuo atveju, visi, kuriuos sutiksite, bus tokie kaip ir jūs - atvažiavę dėl idėjos. Netikite?  Girdėjote,  kaip kalbama, jog idėja mirė, liko tik komercija?  Apie tai, kad Goa mito tokio, koks jis buvo (ar tokio, koks jis norėjo būti)  jau nėra (ir nebuvo dar prieš man gimstant),  jau esame girdėję  ir dar girdėsime, bet argi ne taip kalba tie, kuriems nepasisekė? Juk Las Vegase irgi ne visi išlošia. Indijoje  svarbu tik tai, kas vyksta dabar, nes tai nebepasikartos (idėjos pakasynos taip pat).  

Ne be reikalo palyginau Goa su Las Vegasu - Indija ir JAV išties turi daug panašumų ir dažnai patenka į pasaulio lygintojų rankas. Indija didžiuojasi būdama didžiausia veikianti (sic!) pasaulio demokratija, bet, aišku, linkusi nuslėpti kastas ir moterų segregaciją, kas taip primena JAV.  Abi šalis gaubia svajonių išsipildymo aura, ir tos svajonės tik iš pirmo žvilgnio atrodo skirtingos - žmonės juk nori patirti pilnatvę, skiriasi tik trokštami turtai, materialūs ir ne. Vienok, kapitalizmo dėsnius suprasti yra lengviau nei karminius ryšius. Gal todėl ir laimingųjų – tų įtikėjusiųjų, nušvitusiųjų ir supratusiųjų, procentas abiejose šalyse keistai mažas. Daugiau yra tokių, kurie paslaptingai kalba, kad yra turistinė Indija ir kita - „tikroji“. Tik kas yra tikrovė, leiskite paklausti, t.y.,  kokią religiją išpažįstate?

Priimti Indija tokią, kokia ji yra, labai sunku, ir turbūt neįmanoma. Net nežinau, ar linkiu patirti, ką reiškia nutolti toli nuo turistinių maršrutų ir pagyventi tarp vidutinių induistų vidutiniame miestelyje. Aš, pavyzdžiui, nenorėčiau daugiau keliauti didžiausioje spūstyje autobusiuku moterims skirtoje vietoje ir matyti laisvas vietas dalyje vyrams. Pamėginkite valgyti  tik ryžius ir kartais dala (lęšių troškinį) su gabalėliu chapati (duonos paplotėliu), pasimokykite valgyti dešine ranka (kairę pamirškite, kaip pamirštate kairę koją vairuodami mašiną automatine pavara – kairė ranka bus naudojama tik atlikus gamtinius reikalus). Tuomet labai greitai panorėsite atsidurti Goa ir suvalgyti skanųjį kario arba birjanio arba tandori (keptą specialioje orkaitėje ir su ypatingais prieskoniais) patiekalą. Pasitreniruokite namie praustis ne po dušu ir ne vonioje, o apsipilti puodeliu iš kibiro pasemto vandens (na gerai, leidžiame užsikaisti ir virdulį karšto vandens), ir pasistenkite, kad jūsų baltinių apykaklė akintų baltumu, o kūnas neskleistų blogų kvapų. Ir praustis, ir valytis dantis, ir atlikti gamtinius reikalus galima į tą pačią ertmę. Ekologiška! O ar susitaikytume su tuo, kad negalite likti su priesingos lyties asmeniu viename kambaryje, jeigu esate nevedęs.  Ar priprasite prie to, kad jūsų tarnai žinos savo vietą, ir niekada nesės su jumis prie vieno stalo? Beje, jeigu esate moteris, prie stalo greičiausiai irgi nesėsite prie stalo. Nebent esate turistė. 

Tikrovės ieškotojams dar patariu apsilankyti indiškame kino teatre ir suprasti, kaip žiūrovai suvokia realybę ekrane. Pamenu, kaip indai padegė kino teatrą savo miestelyje, nes jų mylimas aktorius nusprendė suvaidinti neigiamą herojų. 

Eksperimento bet kuriuo atveju atlikti iki galo nepavyks – vis tiek išliksite vakarietis. Jūsų išvaizda tai išduos net jeigu išmoktumėte tobulai valdyti kūno kalbą ir perprastumėte bendravimo subtilybes. Bet perspėju – galite išpuikti. Mano pažįstami indai, pagyvenę Vakaruose, skundėsi, kaip sunku buvo pirmosiomis dienomis – niekas nepaima lagaminų, neišskalbia, neatidaro durų, moterys drasko akis ir iš viso – jokios tvarkos. Tad nekabinkite seksisto ir šovinisto etiketės Londone sutiktam indui – duokite šiek tiek laiko žmogui apsiprasti. Beje, turtingoji Indija- dar viena tikrove. Indijos turtuoliai nera tik „naujieji“, nes ju indu turtas niekada nebuvo nacionalizuotas ar kitaip prarastas. Patariu pasizvalgyti po Mumbajaus ar Bangalore naktinius klubus- tikrai busite nustebinti.

Banalu būtų sakyti, kad Indija – kontrastų šalis, bet Indija yra ir visuomet bus kontrastas bet kuriai kitai šaliai ar patirčiai, todėl jeigu jos bijai – neik į mišką. Bet kontrastai yra kaip tie ginčai, kuriuose gimsta tiesa. Pati Indija (ne)susitvarko su savo kontrastais jau tūkstančius metų. Kartais atrodo, kad šioje šalyje visi taip puikiai žino savo vietą, ir tik mums, vakariečiams, atrodo, kad čia tvyro visiškas chaosas. Vaikai žino, iš ko prašyti išmaldos, o iš ko – ne; rikšos vairuotojas elgiasi taip, lyg turėtų įdiegtą specialią kompiuterinę programą, leidžiančią išlikti sudėtingiausiose eismo situacijose.  Skurdas, kuris mums atrodo neįtikėtinas, daugumai  induistų atrodo normalus (gal - nusipelnytas?). 

Indija, beje, yra ne tik humanitarinės pagalbos gavėja, ji yra ir šalis donorė. Palyginti su Indijos kaimynėmis, išties suprantama, kaip indai gali didžiuotis savo šalimi. Ir išdidžiai sakyti,  kad visi čia turi lygias galimybes, priminti, kad  netgi šalies prezidentas buvo iš neliečiamųjų kastos (ach, tiesa, kastos buvo panaikintos dar M. Gandi laikais).

Jei nuvyksite į Amritsarą, aplankykite ir Indijos – Pakistano sieną Wagah sargybos keitimo ceremonijos metu. Taip, tai irgi labai turistiška, bet padės suprasti tai, kuo indai taip didžiuojasi ir pajusti, jog turime tikrai daug bendro.

Bet kuriuo atveju,  keliaujant Indijoje linkiu būti atviru tam, kas vyksta.  Jeigu turite nedaug laiko, suplanuokite ka norite pamatyti, bet pasilikiote erdves improvizacijai.  Nenuvertinkite banaliųjų architektūros stebuklų, matytų atvirukuose. Tobulas grožis išliks atmintyje, širdyje – visur, kur leisite jam likti. Tah Mahalas Agroje, Auksinė šventykla Amritsare, Vėjų rūmai Džaipūre,   šventyklos Khajuraho ir Madurai – tai, ką mačiau,  jau priklauso  man .

Nepatikėsite - tankiausia pasaulyje šalis taip pat turi užtektinai kaip tyčia dvasingos gamtos. Neįtikėtini Himalajai, „mėnuliškas“ kraštovaizdis Hempyje, dykuma prie Jaisalmer, žalia Ooty idilė, užutėkiai Keraloje - šie vaizdai nepaliauja nešti įkvėpimo dividendų. Esu dėkinga tikrai juodai panterai, kuri perbėgo man kelią Tamil Nadu džiunglėse ir netiketai man pasirodžiusei rojaus musinukei, kurios stebėti atvyksta ornitologai iš tolimiausių šalių. Tos sekundės buvo neįtikėtinos. Ir tai toli gražu ne viskas, kas man nutiko Indijoje. Ir dar nutiks! Nes aš tikiu tuo, ka apie patirtį kalbėjo rašytojas Aldous Huxley: „Patirtis yra ne tai, kas nutinka žmogui, patirtis yra tai, ką žmogus daro su tuo, kas jam nutiko“. Štai taip. 

Ar  grįšiu į Indiją? Žinoma, nes Indija kaip ta upė, į kurią antrąkart neįbrisi. Viena vertus, Indiją labai keičia internetas, ekonominis pakilimas, ekonominis nuosmukis –  daugybė dalykų. Bet taip pat yra dalykų, kurie nesikeičia. Dažnai pagalvoju apie Indijos kino kūrėjus – jie tikrai daug sutaupo dekoracijoms ir kostiumams, nes tradiciniai indų rūbai beveik nesikeičia šimtmečius. Nors geriau pagalvojus, ne tiek daug yra istorinių Indijos filmų. Nieko naujo po šia saule. Gyvenimas sukasi ratu, o priežasties ir pasekmės ryšiai yra amžini. 

Girdėjau, kad Indijos vyriausybė šiais metais pratęsė sutartį su sėkmingą kampaniją „Incredible !ndija“ įgyvendinusia agentūra „Ogilvy&Mather“ ir užsakė jiems sukurti naują prekės ženklą Indijai. 

Bet man Indija išliks neįtikėtina. Negaliu patikėti kai kuriais dalykais, ir tiek.

Apie Koreja

Sitas tekstas parasytas zurnalui Valstybe. Nuotrauka - Aleksandro Karushevo.


VERŽLIOJI KORĖJA IR RYTŲ RYTO RAMYBĖ

Besikeičianti Korėja, veržlioji Korėja, kibirkščiuojanti Korėja ir Rytų ryto ramybė - tai dažniausiai naudojami reklaminiai šūkiai, kuriais Pietų Korėja pristato save pasauliui. Skamba prieštaringai? Kaip ir populiariausias turistinis maršrutas – nuo apsilankymo demilitarizuotoje zonoje, skiriančioje Pietų ir Šiaurės Korėjas iki viešnagės budistų vienuolyne.
Pietų Korėja tarp turistų nėra labai populiari - šalis nesiūlo pigių pramogų, nesigiria tropiniu klimatu, daugybė karų sunaikino beveik visą architektūrinį paveldą. Šią šalį renkasi tie, kurie keliaudami trokšta ne tik pamatyti, bet ir suprasti. Tikrai nėra lengva pažinti šalį, kurioje slypi tokie subtilūs kontrastai, bet pabandyti verta. Ypatingai dabar, kai patys galvojame, kaip prisistatyti Lietuvą užsienyje, Pietų Korėja gali būti gera mokytoja.

Pietų korėjiečiai savo šalį lygina su sala. Nors sausumoje ir ribojasi su Šiaurės Korėja, abi šalys yra atskirtos viena nuo kitos bene labiausiai pasaulyje saugoma siena. Nuo 1948 m. metų, padalijus Korėją į Šiaurės ir Pietų, šiose šalyse vyko visiškai priešingi procesai, kurių eigą tragiškai pažymėjo Korėjo karas. Pietų Korėja pasuko vakarietišku keliu ir tapo pavyzdžiu Azijos šalims ekonomikos, mokslo ir demokratijos srityse. Tuo tarpu Šiaurės Korėja negali būti pavyzdžiu niekam – su beatodairišku uolumu kurtas komunizmas privedė šalį prie diktatūros ir bado, o pasaulio šantažavimas grasinimais panaudoti branduolinį ir bakteriologinį ginklus, pamažu atstūmė visus draugus. Nors niekam nebekyla abejonių, kad Šiaurės eksperimentas nepavyko ir šis režimas neturi jokių perspektyvų - susijungimo planai labai migloti. Jau seniai apskaičiuotos išlaidos, sudarytos sąmatos, įkurtos institucijos, tačiau paprasti žmonės nenoriai kalba apie galimą susijungimą. Baugina net tik milžiniškas ekonominis skirtumas, bet ir moralinė pusė – korėjiečiams pirmiausia reikia susitaikyti vieniems su kitais, o Korėjos karo žaizdos gyja sunkiai. 2003 m. pompastiškai atidarytos atkurtos geležinkelio linijos kol kas skirtos tik kroviniams. Nuvykti į Šiaurės Korėją galima per Kiniją, tačiau prieš tai reikėtų atsakyti sau į klausimus – ar tikrai norisi patirti pažeminimą, kai atimamas pasas, telefonas, kompiuteris ir keliautojai gali keliauti tik lydimi gido? Ar apsilankymas šioje šalyje tikrai padės pažinti režimą?
Iš Pietų Korėjos sostinės Seulo yra organizuojamos pusės dienos ar dienos ekskursijos, kurių metu galima pabuvoti demilitarizuotoje zonoje, pajusti šaltojo karo dvelksmą ir net pašaudyti šaudykloje.

Veržlioji Korėja. Šis reklaminis šūkis tiksliausiai nusako Korėjos pasiekimus versle ir moksle, apibūdina žmonių charakterį ir padeda jiems atrasti savąją tapatybę.
Regis, kiekvienas korėjietis dieną pradeda klausimu sau – ką galėčiau šiandien nuveikti tokio, kas pakeistų mano ir kitų gyvenimą į gera? Vieną tokį rytą gimė idėja, jog skalbimo mašina išsijungdama galėtų pranešti apie tai Mocarto serenada. Kitas korėjietis, galvojęs, kaip pagerinti vietos autobusų paslaugas, sugalvojo įrenginį, grąžą keleiviams atiduodantį automatiškai. Keliaujant po Korėją labai smagu susidurti su tokiais išradimai. Įsisėdęs į metro netikėtai supranti, jog sėdynė šyla nuo tavo paties kūno temperatūros, o pamiršęs miesto metro planą, randi jį savo mobiliajame telefone. Apsilankymas muziejuje nustebins ir tuos, kurie paprastai muziejuose nuobodžiauja. Čia pasijusite lyg modernaus meno galerijoje ar šiuolaikinių technologijų bandymuose. Korėjiečiai nelabai žino, kaip priimti komplimentus, jiems labiau patinka girdėti tai, ką jie dar galėtų patobulinti. Ne veltui vienas žiūrimiausių TV šou yra laida, kurioje Korėjoje gyvenantys užsieniečiai dalijasi savo įspūdžiais ir taip padeda vietos gyventojams pažvelgti į save iš šalies. Pietų korėjiečiai gali didžiuotis tokiomis kompanijomis kaip Samsung, LG, Hunday, tačiau jie mieliau kalba apie tai, ko dar neturi. Būtent todėl jie ir keičiasi, tobulėja. Tiesa, reiklūs jie yra ne tik savo darbo rezultatams, bet ir savo moralinėms nuostatoms. Ištikimybė, pasitikėjimas, pagarba vyresniems, dora yra tos vertybės, kurių korėjiečiai siekia tokiu pat uolumu kaip ir aukščiausios kokybės darbe. Todėl keliaudama jaučiausi saugi ir nebijojau jokios apgaulės, dažnai atidarydavau piniginę ir leisdavau žmogui pasiimti tiek pinigų, kiek reikia.

Rytų ryto ramybė. Ramybės ir išminties daugelis ieško budistų vienuolyne. Tiesa, budizmas jau senokai nėra dominuojanti Korėjos religija, vis daugiau korėjiečių renkasi krikščioniškas konfesijas, o dažnas korėjietis prisipažįsta nesąs religingas. Tačiau budistų vienuolynai saugo tradiciją, yra remiami valstybės ir atviri lankytojams. Keliautojams siūloma vienos ar dviejų dienų programa ir galimybė pažinti budistų vienuolių kasdienybę. Rytas vienuoliams prasideda tikrai anksti - trečią valandą nakties, vienuolyno svečiai irgi turi taikytis prie šios darbotvarkės. Kaip ir papročio suvalgius maistą karštu vandeniu praplauti dubenėlį ir išgerti maisto likučius. Kai kurie vienuolynai pakvies sudalyvauti arbatos ceremonijoje, pamokys lotosų žiedų darymo meno ar supažindins su tradiciniu kovos menu. Aš apsistojau vienuolyne, nesiūlančiame jokios turistinės programos ir anglų kalbos vertimo paslaugų, bet ta patirtis buvo tikrai ne mažiau vertinga. Apsilankymas budistų šventyklose beveik visada reiškia ir nuostabios Korėjos gamtos pažinimą, nes vienuoliai rinkosi vietas, kuriose gamta irgi prisidėtų prie ramybės ir išminties paieškų. Daugiau nei 70 proc. Korėjos teritorijos sudaro kalnai; tiesa, jie nėra aukšti (aukščiausias Hallasan kalnas yra 1950 m. virš jūros lygio), bet atveria akims nuostabius tolius.
Dar viena jungtis tarp energijos ir ramybės, kalbanti apie kontrastus ir meną juos suderinti – tai Taekvondo, tradicinis Korėjos kovos menas. Šis vienas efektyviausių savigynos kovos menų moko nugalėti savo agresiją, kontroliuoti blogio ir gėrio jėgas, patirti harmoniją su savimi ir aplinka. Kovos tikslas čia – ne nugalėti priešininką, o išbandyti savo jėgas - tiek fizines, tiek protines ir dvasines. Išmokę pasitikėti savimi, Taekvondo mokiniai sužino, jog pranašumo jausmas yra apgaulingas ir kovoje nepadeda. Dar vienas daug sakantis ir korėjiečių filosofiją iliustruojantis faktas – patyrusi per 500 karų, Korėja daugiausiai gynėsi pati arba kovojo tarpusavyje, retas karų kėlė grėsmę kaimynams.

Korėjos banga. Nežabota energija, kartais priartėjanti prie agresijos, ir ramybė – šie kraštutinumai atsispindi ir tradiciniuose Korėjos menuose: šokiuose ir muzikoje. Jeigu tik pasitaikys proga, nepraleiskite Samulnori pasirodymo. Keturių perkusijos instrumentų ansamblis, lydimas šokio ir senų ritualų, leis pasijausti lyg šamanų apeigose. Salmunori muzika imituoja gamtos stichijas, kiekvienas instrumentas perteikia lietų, žaibą, griaustinį ir debesis bei simbolizuoja žmogų, žvaigždes, saulę, mėnulį, taip pat laiko matavimą sezonais, metais, dienomis ir mėnesiais. Samulnori menininkus švenčių metu dažnai galima išvysti gatvėse, o jeigu nuspręstumėte apsilankyti koncerte, būsite maloniai nustebinti aptarnavimo kultūra ir atlikėjų profesionalumu.
Šiuolaikiniai Korėjos meno kūrėjai irgi sužavėjo pasaulį savo subtilia saviraiška. Vadinama Korėjos banga arba mada prasidėjo su Korėjos kino atgimimu. Korėjos banga pirmiausia vadinta korėjietiškų prekių paklausa Azijos rinkose, bet ilgainiui šis apibūdinimas buvo susietas su domėjimusi Korėjos kultūra. Korėjos serialai, filmai, TV ir muzikos šou pirmiausia paplito kaimyninėje Azijoje, tačiau Korėjos autorinis kinas sugebėjo sudominti ir europiečius. 2003 m. Kim Ki - duko filmas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema, pavasaris” sužavėjo Lokarno festivalio svečius, o kai 2004 m. Park Chan- wooko filmas “Senis” laimėjo pagrindinį Kanų festivalio prizą, tapo aišku, jog tai ne atsitiktinumas, o naujos kino imperijos gimimas. Banga jau atslūgo, Korėjos kinas tapo įprastu reiškiniu ir Lietuvos kino teatruose, o Korėjos turizmo tarnybos iki šiol sumaniai išnaudoja bangos įvaizdį savireklamai. Netgi Seulo oro uoste turėsite progą susipažinti su Korėjos bangos fenomenu specialiame stende, o turizmo centrai pasiūlys ir specialius maršrutus po filmavimo aikšteles.

Kulinarinė Korėja. Gurmanai Korėjoje irgi nenuobodžiaus. Korėjos virtuvė, seniau įtakota klimato sąlygų ir kaimynų tradicijų, išsaugojo unikalius bruožus. Tradicinius pietus sudaro ryžiai, sriuba, pagrindinis patiekalas ir bent keli pagardai, kurie ir suteikia ypatingo džiaugsmo ir skrandžiui ir akiai. Būtinas bet kurio valgio priedas vadinamas kimchi. Tai specialiai fermentuotuos įvairios daržovės, o populiariausias – kiniškasis kopūstas. Korėjiečiai suvalgo daugiausiai žuvies pasaulyje ir didžiuojasi savo sugebėjimu ją paruošti. Vienas populiariausiu paruošimo būdų – tiesiog supjaustyti ir pateikti padažą. Jeigu sašimis (žalia žuvis) jums ne prie širdies, galite rinktis iš gausybės mėsos, ryžių, makaronų patiekalų. Yra dar vienas Korėjo virtuvės fenomenas, apie kurį turizmo tarnybos dažniau nutyli. Mat šunienos valgymas susilaukia daug kritikos iš gyvūnų mylėtojų. Pietų korėjiečiai nevalgo žmogaus draugų iš vargo, priešingai – tikima, jog ši mėsa yra ypatingai maistinga ir teikianti energijos, patiekalus iš šunienos ruošia specialūs restoranai. Pikti liežuviai kalba, jog tam kad mėsa įgautų ypatingą skonį ir struktūra, šunys yra kankinami. Žinoma, apie tai korėjiečiai yra linkę nutylėti. Ir mieliau didžiuojasi tuo, jog atrado jūržolę, naudojamą sušiui, sriuboms ir daugybei kitų patiekalų visame pasaulyje, o taip pat savo arbatomis. Tiek arbatos rūšių įvairove, tiek jos pateikimo kultūra verta pasidomėti plačiau, o čia jums irgi padės gausybė įvairių turistams siūlomų programų. Galite aplankyti netgi kimchi muziejų ir sudalyvauti kulinarijos pamokose. Išmoksite ne tik kulinarijos paslapčių, bet ir savo kultūros pristatymo meno.

Pietų Korėja tikrai nėra tradicinio turizmo šalis, neužtenka šią šalį aplankyti - su ja reikia pabandyti susidraugauti. O draugystė su Korėja padarys jus geresnius – paskatins keistis ir keisti pasaulį, siekti ramybės savyje ir taikos su aplinka. Juk Pietų Korėjos vėliava simbolizuoja Ing ir Jang filosofiją - harmoniją tarp aktyvios ir priimančios energijų, taiką su pagrindiniais elementais – oru, žeme, ugnimi ir vandeniu. Labai norėtųsi palinkėti, jog Korėjai pavyks pasiekti taikos ir harmonijos ir su savo tauta.

Biudžetas. Bilietas iš Lietuvos į abi puses kainuos apie 3000 Lt. Korėja nėra populiari tarp Europos pigių skrydžių kompanijų, tačiau jeigu nuvykite į Aziją, ten rasite daug daugiau galimybių pigiau pasiekti šią šalį. Nakvynės ir maisto kainos primins turtingesnes Vakarų Europos šalis.
Sezonas. Korėjoje yra keturi metų laikai, sutampantys su lietuviškais. Kadangi Pietų Korėja yra pusiasalis, oro temperatūra pietinėje ir šiaurinėje dalyse gali skirtis gana smarkiai. Gražiausias metas lankytis - ankstyvas pavasaris ir ruduo. Rugpjūtis gali būti labai karštas ir drėgnas.
Telefonija ir internetas. Pietų Korėja naudoja ne GSM, o CDMA sistemą, todėl nepakaks įsigyti naują kortelę. Reiks įsigyti arba išsinuomoti telefono aparatą (tą galima padaryti jau oro uoste) arba ieškotis viešojo telefono. Internetas prieinamas tiek specialiose kavinėse, tiek bevieliu ryšiu.
Viza ir skiepai. Vykstant į Pietų Korėją Lietuvos Respublikos piliečiams vizos nereikia. Nėra ir rekomenduojamų skiepų.
Šventės. Tradicinės Korėjos šventės apskaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių. 2008 metais Seollal arba Naujieji metai buvo švenčiami vasario 7 d., Budos gimtadienis - gegužės 11 d., o Chuseok arba derliaus šventė – rugsėjo 14 d.
Pabandykite. Apsilankymas Pietų Korėjoje bus įdomesnis, jeigu patirsite korėjietiškos pirties kultūrą. Pirtis čia veikia kiaurą parą, joje įprasta skirti ir dalykinius susitikimus, ir nakvoti.

Savanoriska veikla ir geresnis pasaulis

Cia biski i kelioniu tema rasinelis


SAVANORIŠKAS DARBAS, SAVANORIŠKA VEIKLA AR SOCIALINIS TURIZMAS?

Prieš kurį laiką vienas pažįstamas paprašė manęs pakonsultuoti apie savanorišką darbą besivystančiose šalyse (kadangi šis apibūdinimas vadinamas politiškai nekorektišku, toliau vartosiu labiau akademinį „Globalių pietų“ (angl. Global South) terminą). Žmogus, nemažai pasiekęs savo srityje ir pradėjęs nuobodžiauti, norėjo truputį prasiblaškyti. Paprastasis turizmas jau tapęs nuobodžiu ir nemadingu, o štai savanorystė pasirodė tinkamas variantas. Europa jau seniai pažinta, todėl savanoriškai tarnybai geriausia būtų išvažiuoti į tolimą, egzotišką ir skurdžią šalį, dirbti paprastą darbą ir taip prisidėti prie taikos pasaulyje užtikrinimo. Pažįstamas žinojo, kad turiu darbo tarptautinių savanoriškos veiklos organizacijų tinkle patirties, programoje Europos Savanorių tarnyba, taip pat buvau dirbusi savanoriškos veiklos organizacijoje Indijoje. Taigi pradėjome konsultaciją. Tiesa sakant, tokių pokalbių ir konsultacijų buvo ne viena ir ne dvi, todėl pagalvojau, kad būtų gerai pasidalinti kai kuriomis mintimis. Iš tiesų, norėčiau, kad žmonės, kurie turi gražių norų, prieš apsispręsdami gerai įvertintų keletą dalykų.

Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas. Dažnai galvojame, kad savanoriška veikla yra vertinga pati savaime, ji neginčytinai neša gėrį, padeda žmonėms suprasti vieni kitus ir taikiai sugyventi. Bet ar pagalvojate, jog daugybė konfliktų ir karų kyla būtent iš žmonių noro padaryti pasaulį geresnį. Girdėjote ir tokį posakį: „Idėja gera, bet priemonės blogos“? Didžiųjų pasaulinių konfliktų atveju, gerų ketinimų ir blogų priemonių kaina yra labai didelė, tačiau ir vieno savanorio geri norai kartais gali atnešti visai ne tų rezultatų, kokių tikėtasi.
Štai labai paprastas pavyzdys, kaip labai geras ir gražus noras savanoriškai padirbėti vaikų namuose mažame kaimelyje kur nors „Globaliuose pietuose“ gali būti pražūtingas vietiniams gyventojams. Sakykim, į prieglaudą atvažiuoja penki savanoriai, kurie ne tik dirba nemokamai, bet dar ir patys susimoka už maistą, nakvynę, atveža dovanėlių. Taigi 3 vietiniai darbuotojai bus atleisti iš darbo, jų šeimos liks be pajamų, o dalindami atsivežtas dovanėles savanoriai taip atims pelną iš vietos gamintojų ir pratins vaikus prie išmaldos. Labai dažnai jauni profesionalai sako, jog nori dirbti kuo paprastesnį darbą ir matyti rezultatą (matyt, tai turėtų tapti atgaiva nuo darbo didelėse korporacijose ar valstybinėse institucijose) – tarkim, pastatyti užtvanką vietos gyventojams Nepale arba namelį nuo cunamio nukentėjusiam žvejui Tailande. Savanorystė kartais gali reikšti ir darbo jėgos pakeitimą – vietoj to, kad tas darbas būtų atliekamas vietinių gyventojų (o darbo jėgos „Globalių pietų“ šalyse tikrai netrūksta) ir taip būtų taip ugdomi jų darbiniai įgūdžiai bei sudaromos sąlygos bent menkoms pajamoms gauti, savanoris tepatenkina savo altruistinius poreikius. Gerai, jeigu nepadaroma dar didesnių klaidų. P. Sainath knygoje „Everybody loves a good drought“ aprašo atvejus, kai vystymo organizacijų veikla tiesiog išnaikindavo ir taip neturtingas bendruomenes. Pavyzdžių pateikia ir pagrindinės vystymo darbus stebinčios organizacijos.
Dar populiaru yra manyti, kad jeigu darbas ir nebus labai vertingas, tai vis tiek įvyks tarpkultūrinis susidūrimas, kurio metu abi pusės laimi. Tarkim, kelionių gidas „Lonely planet“ sako, kad keliaujant keičiamasi informacija, ir tuo prisidedama prie taikos pasaulyje išsaugojimo. Sakykim, keliautojai gali pranešti kitiems žmonėms apie tai, kas iš tiesų vyksta Mianmaryje. Bet laimi dažniausiai svečias - jis išsiveža žinias ir įspūdžius. Ką laimi vietos gyventojas? Pinigus. Bet jie papildo ne tik vietos gidų ir smuklių šeimininkų, bet ir juos skriaudžiančios valstybės aparato biudžetą. Savanoriai nemėgsta būti vadinami keliautojais, jie juk dirba dėl taikos pasaulyje, o ne siekia prisidėti prie turizmo rinkos plėtros. Tačiau dėl tokio savanorystės įvaizdžio jais pasinaudojama, siekiant ir politinių tikslų. Jeigu jūs esate savanoris Mianmryje, galite net nežinosite, jog chunta pasinaudos jumis, kaip savo atvirumo užsieniečiams įrodymu, ar net parodys jus kaip pavyzdį užsieniečio, pritariančio valstybės politikai. Nepale man siūlė prisidėti prie maoistų streiko, atvirai sakydami, kad jeigu minioje bus baltųjų, armija tikrai nešaudys. Tikrais faktais paremtas filmas „Paskutinis Škotijos karalius“ (rež. K. McDonald, 2006) parodo, kaip toli gali nueiti tokios manipuliacijos.
Dar grįžkime prie tarpkultūrinio susidūrimo. Tiesa, tai turėtų būti tarpkultūrinis mokymasis. Turiu ir čia gražių pavyzdžių, kai toks mokymasis baigdavosi tuo, jog bendruomenė visam laikui atsisakydavo savanorių. Mažas kaimelis pietų Indijos džiunglėse kraupo nuo vakariečių aprangos stiliaus, elgesio su vyresniaisiais, alkoholio vartojimo ir nusprendė, kad bus geriausia, jeigu savanorių nebus. Tiesa, savanoriai nusprendė, kad tai yra jų asmeninės erdvės pažeidimas ir žmogaus teisų varžymas. Ir dar – gerų norų nepaisymas, prilygstantis kone šventvagystei. Ar tokiam konflikte gali laimėti abi pusės?
Viena įtakingiausių savanorius siunčiančių organizacijų VSO (Voluntary Service Overseas) perspėja, jog savanoriai pamažu tampa naujaisiais kolonizatoriais. Tai iš tiesų ir labai talpus, ir labai tikslus situacijos įvertinimas, keičiantis nepriekaištingą savanoriškos veiklos įvaizdį.
Kodėl taip atsitiko? Tiesiog ne visos organizacijos, veikiančios savanoriškos veiklos rinkoje, siūlo kokybišką produktą. Prie to prisidėjo ir patys savanoriai, kurių pagrindinė dalis - jauni vakariečiai, baigę mokyklą, kuriems savanorystė - nuotykis, jau privaloma tampanti eilutė CV, mados reikalas. Šie savanoriai moka pinigus ir, žinoma, ieško kuo pigesnių – tiek pinigais, tiek įsipareigojimais, galimybių. Lietuviai kol kas klausia – kodėl iš viso turiu mokėti?

Nemokamų pietų nebūna. Visiškai suprantama, kad žmonės galvoja, jog savanorystė yra tokia neįkainojama vertybė, kad apie pinigus kalbėti kaip ir negražu. Nes jeigu jau esu savanoris, dirbu be pinigų, bet kodėl turėčiau dar leisti savo pinigus? Ypatingai piktinasi žmonės, paskaičiavę, jog keliauti dažnai yra pigiau nei savanoriauti. Viskas teisinga, jeigu kalbame apie turtingas šalis, kurios gali sau leisti išlaikyti savanorius, kuriems savanoriai yra reikalingas tam, kad patvirtintų jų vertybes, sukurtų papildoma vertę. Bet pagalvokit – kokiu būdu vaikų prieglauda Mianmario kaime gali turėti apie tūkstantį eurų bilietui ir dar pinigų Jūsų maistui ir pragyvenimui? Jeigu jie neturi maisto savo vaikams, negali išlaikyti savo darbuotojų, kodėl jie turėtų parduoti savo žemę tam, kad priimtų keistuolį nuobodžiaujantį vakarietį, kuris dar nežinia, ar bus kuo naudingas? Taigi jeigu nori padėti tam kaimeliui, turi pats susimokėti ir už kelionę ir savo už pragyvenimą, o jeigu gali prisidėti prie vaikų prieglaudos išlaikymo - dar geriau.
Arba ieškoti organizacijos, kuri sumokėtų už pietus (pietūs šiuo atveju - įgyvendintas jūsų troškimas padėti ir pažinti). Jeigu esate profesionalas (ypatingai laukiami gydytojai, inžinieriai, IT ar verslo specialistai), Jums vis tiek reikės dalyvauti nemažuose konkursuose, pildyti galybę dokumentų ir dalyvauti atrankose. Arba turite atstovauti organizacijoms, nešančioms savo vertybes - religines, politines, kultūrines. Jeigu esate jaunas ir nepatyręs, irgi yra kelios programos, kuriomis galite pasinaudoti. Viena jų - Europos savanorių tarnyba – labiausiai akcentuoja mokymosi iš patirties aspektą savanorystėje ir nekelia jokių reikalavimų savanoriui. Kitais atvejais teks papildyti tarpininkaujančių organizacijų sąskaitas. Tokios organizacijos kaip SCI, YAP, YCYE tikrai daug nuveikė savanoriškos veiklos srityje ir pats principas nėra blogas, juk pinigai remia NVO sektorių. Dalyvio mokestis taip pat turi užtikrinti, kad savanoriška veikla bus tikrai reikalinga, ir savanoris neprisidės prie kokių blogų kėslų, bus tinkamai parengtas ir prižiūrimas. Ydingu dažnai tampa savanorio ir organizacijos santykis – į savanoris dažnai žiūrima kaip į klientą, todėl jo poreikiai tampa svarbesni nei organizacijos ar bendruomenės, kurioje jis dirba. Juk klientas visada teisus.
Savanoriškas darbas yra nepakeičiamas ir tampa vis svarbesniu, ypač kai kalbama apie krizines situacijas. Todėl ir siūlau atsakingą, profesionalią savanorystę (nebūtinai ji turi būti atliekama profesionalų) vadinti savotišku darbu. Savanoriška veikla tegu užsiima jauni žmonės, kuriems ši veikla visų pirma yra ugdymosi galimybė, mokymasis iš patirties, savęs pažinimas. Tokioje savanoriškoje veikloje svarbu, kad pačios organizacijos turėtų pakankamai kompetencijos. Taigi tokia veikla reikalauja investicijų, jeigu ne tiesiogiai iš savanorių, tai iš mokesčių mokėtojų. Minėta savanoriškos veiklos organizacija VSO suderina profesionalią veiklą ir ugdymą, siūlydama verslo bendrovėms įtraukti savanorišką veiklą į įmonių korporacinio pilietiškumo arba socialinės atsakomybės programas. Įmonės ne tik finansiškai remia savanorių veiklą, bet ir sudaro sąlygas darbuotojams dalyvauti tokioje veikloje ir kurti geresnį pasaulį. Taigi net dirbdamas versle, gali tuo pačiu metu būti ir savanoris. Šios transformacijos tik įrodo, kokia svarbi ir didelė yra tarptautinės savanoriškos veiklos rinka.

Ką rinktis - keliavimą su kuprine ar savanoriavimą? Mano pašnekovas dar neapsisprendė, ar tapti savanoriu, ar tiesiog pakeliauti po pasaulį. Dažnas vakarietis sprendžia panašų klausimą po vidurinės mokyklos ar universiteto ir tam skiria nuo pusės iki pusantrų metų. Dažniausiai girdžiu klausimą – o kas labiau apsimoka?
Jeigu važiuojame savarankiškai, be jokių organizacijų, tiek keliavimas, tiek savanorystė tai kainuos panašiai. Savanorystė gali kainuoti daug mažiau (jeigu remia koks fondas) arba daug daugiau (kada mokama organizacijoms už tarpininkavimą). Į ką dar turėtumėte atkreipti dėmesį? Jūsų laikas turi būti prasmingas, tad įsivardinkite, ką tikrai norėtumėte patirti, ko išmokti, ką norėtumėte/galėtumėte nuveikti.
Jeigu tiksliai nežinote - geriau keliaukite, taip tikrai prisidėsite prie skurdžių šeimų biudžeto (dar prieš tai perskaitykite bent keletą etiško keliavimo kodeksų), parsivešite gražių fotografijų, susirasite daug pažįstamų, patirsite įvairių pojūčių, pažinsite save ir savo keliones bendrus. Jeigu jums įdomu ne tik pažinti naują aplinką, o ir save patį toje aplinkoje – bandykite savanoriauti. Bandymas suderinti visus dalykus – taip vadinamas socialinis turizmas - gali tapti nemalonia patirtimi Jums ir tiems, kuriems norėjote padėti. O jeigu apsisprendėte - nesitikėkite dėkingumo, atpildo ar atsivertimo. Juk savanorystė apie tai?

Vietnamas "Valstybei"

Sitas tekstas buvo parasytas zurnalui "Valstybe". Cia dedu neredaguota varianta. Foto - Mariaus Ulozo.
O kodėl ne? Taip atsakau klausiantiems, kodėl būtent Vietnamas. Ši šalis turi visko po truputį ir porą unikalių dalykų. Nuvykti į Vietnamą privalo tie, kurie kolekcionuoja gamtos stebuklus, ir tie, kurie vadina save gurmanais, taip pat ieškantys naujų idėjų savo garderobui ar besidomintys karo istorija. Dar kelios priežastys – puikios sąlygos turizmui, draugiškos kainos ir geras oras visą žiemą. Vietnamas gali pasiūlyti prabangą ir ramybę ieškantiems netradicinės vietos medaus mėnesiui; kalnus, upes, jūrą ir džiungles tiems, kurie atostogauja aktyviai; taip pat muziejus, kultūros paminklus ir gyvą istoriją. Būsite žaibiškų pokyčių Azijoje liudininkai (Vietnamo ekonomikos augimas yra vienas sparčiausių Azijoje), bet kartu išsaugosite prisiminimus apie jaukią, svetingą ir išdidžią šalį.
Keliavimo būdai. Nuo 1986 m., Vietnamui pradėjus įgyvendti ekonomikos reformą ir atvėrus rinką užsienio kapitalui, gyvenimas čia tik gerėja. Bendras optimizmas atsispindi ir turizmo srityje - turistams siūlomas vis geresnis aptarnavimas ir įvairesnės paslaugos. Štai kad ir tokia paslauga – už maždaug 60 litų galite nusipirkti bilietą “atviro maršruto” autobuse ir pervažiuoti visą šalį nuo Hanojaus iki Ho Chi Minho’o - patys suplanuosite savo maršrutą ir laiką, o autobusas prisitaikys prie jūsų. Tiesa, be mažos kainos, daugiau privalumų tokia kelionė turės nedaug - kelionė vargins, o ir paties keliavimo metu, keliaudamas kartu su kitais turistais, vargiai gali pažinti šalį. Jeigu tokios sąlygos netenkina, rinkitės traukinį. Tai brangesnis keliavimo būdas, tačiau daug geresnis pažinti šaliai ir žmonėms – keliaujama su vietiniais, iš arčiau pažįstamas gyvenimo būdas, o ir išsimiegoti galima geriau. Traukinių aptarnavimas neblogas, galima rinktis net penkių žvaigždučių traukinį – maistas, jaukus kupė, kondicionieriai ir televizijos programos leis pasijusti kaip lėktuve. Keliauti lėktuvu irgi paprasta ir nebrangu – vietinių skrydžių kainos nuo 80 iki 250 Lt į vieną pusę. Mažiau patyrusiems ar taupantiems laiką keliautojams verta užsisakyti ekskursijas su pilnu aptarnavimu - visos kelionės metu jus lydės gidas, kuris rūpinsis viešbučiais, maitinimusi ir laisvalaikiu. Arba tiesiog nusipirkite spausdintą kelionių gidą, pavyzdžiui “Lonely planet” ar “Rough guide”. Pati skeptiškai žiuriu į keliavimą „pagal knygą“, tačiau tenka pripažinti kad jos pateikia daug vertingos infomacijos ir padeda susigaudyti kontekste. „Lonely planet“ netgi turi atskira gidą norintiems Indokinijos šalis įveikti motociklu. Motociklas yra ir pagrindinė vietos susisiekimo priemonė, iš pradžių jų eismas atrodo gana grėsmingai, tačiau keliauti xe om – taip vadinami motociklai- taksi yra ir patogu ir greita. Vidutinio dydžio atstumai mieste su xe om ( tariasi zay om, xe – motociklas, om - apkabinimas) kainuos apie 5 litus.
Komunizmo veidai. Dėl visų keliavimo būdų konsultuoja daugybė kelionių agentūrų, valdančių tikrai nemažai infomacijos. Kartą man toks patogumas pasirodė net įtartinas – pamečiau autobuso bilietą, tačiau autobuso vairuotojas, sužinojęs, kokiame viešbutį gyvenu, nuramino, kad bilieto nereikia, pinigus jie esą gavę. Pasijaučiau kaip turistė iš užsienio kokioje nors sovietinių respublikų, bet tas jausmas, prisipažinsiu, tikrai nebuvo toks jau nemalonus. Kelionėje svarbu jaustis saugiai, o saugumą Vietnamo socialistinė respublika jums užtikrina. Tiesa, keliaujant nelabai pajusi socialistinės šalies realybe, tačiau užtenka užsukti į mokyklą ar gamykla kur akį badys šūkiai, stendai ir dedės Ho biustai. Jeigu turėsite reikalų su Vietnamo institucijomis, aišku suprasite daugiau apie ideologiją, kuri mums pažystama iki skausmo. Prabudus nostalgijai galima apsilankyti ir Ho Chi Minh’p mauzoliejuje, įdomios bus vien lankymo instrukcijos. Tiesa, nors komunizmas yra oficialioji Vietnamo politika partijai mokestį moka tik 2 milijonai tikrųjų narių (iš 80 mln gyventojų). Šalies ekonomika jau senokai liberali, ir panašu kad šalis liberalės ir toliau.
Didžioji nosis. Nors Vietnamo turizmo tarnybos ir vertos pagyrimų, nepamirškite, kad tai - dar besivystanti Azija: prireiks šiek tiek laiko apsiprasti su dideliais kontrastais, skurdu, triukšmu ir judėjimu gatvėse, tropikų klimatu, kiek skirtingu higienos supratimu. Kartais gali pasijausti kaip Guliveris – pastatai ir baldai dažnai pritaikyti mažesniems žmonėms, ne veltui visus vakariečius vietnamiečiai vadina ”didžianosiais” (bignose). Iš daugybės pasiūlymų keliautojams Vietname paminėsiu tas vietas, kurias galite aplankyti dviejų savaičių atostogų metu ar keliaudami verslo reikalais.
Ha Long Bay ir meilės turgus Sapoje. Jeigu pradėjote savo kelione Hanojuje, jums būtinai reikia aplankyti Halong Bay (Halongo įlanka)– tai vieta, kuri anksčiau ar vėliau neabejotinai bus įtraukta į pasaulio gamtos stebuklų sąrašą. Čia irgi turite keletą pasirinkimų – keliauti prašmatniu laivu, nakvoti jame ir grožėtis žvaigždėtu dangumi; apsistoti salos viešbutyje ar grįžti į Hanojų tą pačią dieną. Halong įlanką kelionės draugai pasirinko savo medaus mėnesiui ir tikrai nepasigailėjo. Iš Hanojaus patogu nuvykti porai dienų į Sapą – miestelį kalnuose, šiaurės Vietname, prie pat Kinijos sienos. Galima palyginti Sapą su gyvomis Rumšiškėmis, tik daug didesnėmis ir be darbo valandų. Čia kelios šiaurės etninės mažumos gyvena kaimeliuose, o laikas sustojo bene viduramžių laikais. Tiesa, kai kuriais praėjusio amžiaus išradimais vietiniai naudojasi – nors namelyje gal ne visada būna elektra, o maistas gaminamas ant laužo, rankdarbius gaminančios šeimos galva duos jums vizitinę kortelę su savo el. pašto adresu. Nėra ko stebėtis – artimiausiame miestelyje kompiuteris pagaus bent keletą bevielio interneto ryšio signalų. Sunku pasakyti, ar civilizacijos patogumai atbaidytų turistus, svarbiausia, kad nuo seno skurdumu garsėjantis regionas atsigauna būtent jų dėka. Čia pagalvojau apie specialias keliones drabužių kūrėjams ir dizaineriams – Sapa garsi savo tautiniais rūbais ir aksesuarais. Regis, kiekviena gentis regis turi po savo prêt –a- porte kūrėjus, konkuruojančius tarpusavyje. Matyt, jų fantazija neiišseko viduramžiais, nes parduotuvėlese galima pamatyti rankines ar rūbus iš “naujos kolekcijos”. Dar Sapoje labai graži gamta ir puikūs maršturai kelių dienų trukmės žygiams pėsčiomis. Jeigu pavyks Sapoje praleisti šeštadienį, galėsite pasitikrinti šansus meilės turguje - genčių vyrai iš aplinkinių kaimelių atvyksta rinktis nuotakų.
Indokinijos architektūra, kulinariniai ritualai ir naujas garderobas. Jeigu norisi pamatyti kuo daugiau per trumpą laiką – keliaukite į Hue, senąją Imperijos sostinę. Čia turėsite progą išeiti trumpą Vietnamo istorijos ir architektūros kursą. Nežinia, ar tai požiūrio, ar pinigų problema, tačiau kultūros paminklai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus labai apleisti. Netgi Uždraustojo miesto, pagrindinio turistinio objekto žemėlapis pagamintas gavus Kanados ambasados paramą, tuo tarpu Ho Chi Minh’o muziejui dėmesio nepagailėta. Bet yrantys rūmai skleidžia ir ypatingą žavesį: jeigu aplink nėra daug turistų, galėsite pasijusti kaip Mauglis, atradęs lobius džiunglėse. Per kelias valandas iš Hue galima nuvykti į Hoi An, tokį ramų ir jaukų miestelį, kad tikrai norėsite praleisti čia bent keletą dienų. Jeigu Sapoje jus aplankė įkvėpimas, tai Hoi An atrasite daugybę vietos siuvėjų, kurie jūsų fantazijas pavers realybe. Jeigu abejojate šių siuvėjėlių profesionalumu, pasiimkite iš namų tuos rūbus, kuriuos mielai padaugintumėte, ir po kelių valandų atsiimkite visai neprastą jų kopiją (medžiagų pasirinkimas įspūdingas, labiausiai sužavės šilko įvairovė). Tiesa, prieš užsakydami sukneles pamergių pulkui ar kostiumus visiems biuro kolegoms, įsitikinkite, ar pasirinktas siuvėjas gerai pasiuvo paprasčiausio sukirpimo pižamą. Hoi An, kaip niekur kitur Vietname, galima pajusti ir pamatyti, kas yra Indokinija - mieste dominuoja kinų architektūra, o šalia – My Son, garsusis Hindu civilizacijos paminklas. Gražiai apie dviejų kultūrų įtaką pasakoja legenda apie Japonų tiltą - miestelio simbolį. Legenda pasakoja, jog kadaise gyveno drakonas, kurio galva buvusi Indijoje, o uodega – Kinijoje. Būten Hoi An buvęs pažeidžiamiausas jo slankstelis, per kurį pastatę tiltą japonai įveike drakoną. Vargšui drakonui tilte netgi astatyta šventykla. Beje, legendas vietnamiečiai pasakoja nepridėdami žodelio “neva”, o ir jums nepatarčiau abejoti įvykių tikrumu. Hoi An - tinkama vieta išragauti tai, ko dar nespėjote paragauti ir sudalyvauti kulinarijos pamokose. Turintiems išankstinių nuostatų dėl to, kas yra valgoma ir kas ne, Vietnamo virtuvė bus tikras iššūkis. Sakoma, kad vietnamiečiai valgo viską, kas vaikšto, plaukia, skraido ar rausiasi po žeme. Na, viską, kas juda. O tuos dalykus, kurie nejuda, galima užpilti ryžių degtine ir išgerti. Tačiau kiekvienas net ir labiausiai išlepinto skrandžio savininkas tikrai ras, ką pavalgyti, vegetarus irgi nustebins vaisių ir daržovių įvairovė. Gyvačių valgymo ritualas liko Hanojuje, bet Hoi An nustebins savo ypatingais patiekalais ir žuvų bei jūros gėrybių gausa.
Saigonas ir Angkor Vat. Jeigu jūsų kelionė prasidejo Ho Chi Minh’e (senas ir vis dar naudojamas pavadinimas – Saigonas), geriausia, ką galite nuveikti per trumpą laiką – keliauti Mekongo upės delta iki Kambodžos, aplankyti vieną iš naujai išrinktų pasaulio stebuklų Angkor Vat. Kambodžos vizą be vargo gausite pasienyje. Ho Chi Minh’as taip pat pasiūlys daug objektų, susijusių su Amerikos karu (taip vietnamiečiai vadina karą su Amerika). Jeigu išvargino karščiai Ho Chi Minh’o galima atsipūsti kalnų miestelyje Dalat, o jeigu norisi vandens sporto ar pramogų, užsukite į Nha Trang, Mui Ne pliažus, arba rinkitės Phu Quoc salą.

Nesvarbu, kur keliautumėte Vietname, - šypsokitės, ir jums bus atlyginta. Gal ir sumokėsite kokį kartą daugiau už menką suvenyrą, bet “neprarasite veido” (taip vadinami žmonės, praradę savitvardą, o jos jus prireiks). Ir neskubėkite prarasti šypsenos grįžę į Lietuvą, net jeigu lapkritis ir viskas vėl pabrango.

Kada vykti? Pagrindinis sezonas trunka nuo lapkričio iki kovo, dar populiari liepa ir rugpjūtis. Jeigu nesinori vaikščioti su turistų minia ir norėtumėte sutaupyti pinigų, bandykite keliauti mėnesį ar du prieš sezoną, bet tada pasitikrinkite orų prognozes. Verta pasidomėti nacionalinėmis šventėmis, kurios priklauso nuo mėnulio kalendoriaus.
Viza Lietuvos piliečiams išduodama Vietnamo ambasadoje Varšuvoje per vieną dieną. Dviejų savaičių turistinė viza kainuos 120 Lenkijos zlotų, o mėnesiui - 150. Užsisakant vizą per kelionių agentūras, ši suma padvigubės.
Kaip nuvykti? Vietnamo avialinijos tiesiogiai skraidina iš Frankfurto, Maskvos ir Paryžiaus, (priklausomai nuo sezono, kaina sieks iki 3000 Lt).
Biudžetas. Nuo 25 litų vienai dienai. Viešbutis su kondicionieriumi, karštu vandeniu kainuos 15 – 25 litus, 4 žvaigdučių ir daugiau – nuo 200 litų. Rezervuoti iš anksto nebūtina, nebent yra švenčių metas. Maistas kainuos nuo 3 litų už patiekalą.
Valiuta. Nacionalinė Vietnamo valiuta – dongas. 6000 dongų - 1 litas. Daugelyje vietų kur galima atsiskaityti doleriais.
Rekomenduojami skiepai: geltonasis drugys, hepatitas A, B, vidurių šiltinė; maliarija – tik keliaujant didesnės rizikos zonose (miestuose maliarija neaptinkama)
Internetas ir mobilus ryšys: daugelyje vietų – nemokamas bevielis ryšys; visur daug ir nebrangių Internet kavinių (1 val. – 1 litas). Vietname veikia Omnitel ir Tele 2 ryšys; Bitė deja, neįtraukė Vietnamo į savo žemėlapį.
Nuorodos: www.vietnamonline.com, www.vietnamadventures.com